Iš šio įrašo nieko ypatinga tikėtis neverta. Tik norėjau pasidžiaugti savo gimtadienio dovana, kurią šiandien realizavau. Nuo gimtadienio jau praėjo beveik mėnuo (veik 20 dienų), o viską sudėlioti gavosi tik šiandien. Visgi, dovana labai džiaugiuosi.
Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertės Baltųjų lankų dovanų čekį, todėl atsiradus laisvai minutei (liepa man ypač buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinės piligrimystės meką – A!#$$*lį!
Bėda ta, kad visus pinigėlius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygyną užvažiavęs ir anksčiau, bet tąkart nusipirkau tik knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios Tėvui“ (už grynus).
Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:
Bažnyčios tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos susirinkimo
Ankstyvosios krikščionybės istorija, jos raštija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualūs.
Ši antologija skirta pristatyti seniausiojo Bažnyčios Tėvų laikotarpio (iki krikščionybės įteisinimo) kūrybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.
Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.
Thomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“
Ši knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mėgstamų tėvo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmąstymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų Bažnyčios askezės tradicija, ypač šv. Kryžiaus Jono ir šv. Bernardo Klerviečio mokymu, siekia tiesiog paprastai išskleisti krikščioniškąjį malonės gyvenimą, tad visa, kas joje rašoma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.
Thomas Mertonas skaitytojo sielon sėja daugybę sėklų – nepaprastai brandžių minčių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius stengiasi išjudinti snaudžiančias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdėmų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Ši knyga – tai penas išalkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dėl Jo ir su Juo.
Anksčiau jau esu skaitęs Mertono laiškus bei „Kontempiatyviąją maldą“. Tikrai žinau, kad šis autorius nenuvils.
Na, o trečiąją pasiėmiau šiek tiek iš nostalgijos, pasidžiaugti:
Vytautas Mačernis, „Vėl žemės ilgesy“
Galbūt šis naujas Mačernio poezijos leidimas suformuos dar vieną skaitytojų kartą, nes eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona Ruseckaitė/
Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje 
turėjau draugę, kuriai labai patiko Mačernis. Kartą, kai pas ją lankiausi, ji mokėsi vieną iš jo trioletų mintinai:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.
Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.
