Rožančiai
2009-11-08 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
„Pantokrator“ rožančius – keltiškas kryžius, agatas, medvilninė virvelė
Prieš porą dienų „gimė“ dar pora rožantėlių. Po to, kai užsisakiau kryželių iš JAV, pagaliau vėl galiu verti ir rišti. Nuotraukoje matote rožantėlį, kurį pavadinau „Pantokrator“, nes
Jame [Jėzuje] sukurta visa,
kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima,
ar sostai, ar viešpatystės,
ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam.
Visa sukurta per Jį ir Jam. Tiesiog agato karoliukai labai priminė planetas. Labai gražus akmuo tas agatas. Toks matinis, paėmus į ranką vėsus, sunkokas. Kai Jūratė pamatė, iš karto jį ir pasisavino. Na, o man kas beliko daryti? Tik pasidžiaugti.
Tą patį vakarą surišau dar vieną – šv. Patriko, misionieriaus ir evangelisto „žalioje saloje“ rožantėlį. Tiesa, nebeprisimenu, koks čia akmuo. Gal kas priminsit?
Šv. Patriko rožančius
Priemonės rožančiams
Žymos: beading, bydingas, keliauninko rožančius, rožančius, Teologija
25 faktai apie mane – mintys, prisiminimai, jausmai – 15 – 20
2009-08-27 Kasdienybė, Teologija, Vertimai, pasijuokim
15. Mano mėgstamiausias alkoholinis gėrimas yra alus. Vynas, viskis ir brendis taip pat skanu, tačiau visgi labiausiai mėgstu alų. Jo užtenka ilgesniam laikui, kad neapkauštum, nei geriant kažką stipriau. Pienas man taip pat patinka, bet čia kalbam apie alkoholį.
16. Šalia pagrindinio darbo dar esu vertėjas. Didžiausias projektas buvo Richard Foster [Ričard Foster], Celebration of Discipline. Lietuviškas pavadinimas – „Dvasinės pratybos | gyvenimo džiaugsmui“. Šiaip ji labiau skirta protestantams, bet tiktų ir katalikams. Ji padeda praplėsti akiratį, kitaip pažvelgti į kitų pakraipų krikščionis.
17. Anksčiau daug daugiau rašydavau į tinklaraštį. Pastoracinė tarnystė turėjo savų privalumų – kur kas daugiau skaitydavau, ir tinklaraštis būdavo proga pasidalinti mintimis. O ir laiko, galbūt, turėdavau daugiau. Dabar rašau mažiau, bet ir gyvenu ramiau (bent kartais taip atrodo). Tiesą sakant, svarbiems dalykams laiko visuomet atsiranda. Gal reikėtų mažiau žiūrėti serialų – tokių kaip Criminal Minds, Fringe, Bones, NCIS, CSI. Tiesą sakant, vasarą tikrai mažiau žiūrėjau, bet ir tinklaraštyje pasirodydavau nedaug. Ką čia sėdėsi prie kompo, kai už lango saulė šviečia! Nemažai jos buvo šiemet. Esu dėkingas.
18. Kartą, būdamas maždaug trejų, kai viešėjau pas močiutę, kažkas iš jos kaimynių manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs. „Kunigėliu,“ – atsakiau. Aišku, aš dar norėjau būti laivo kapitonu, kosmonautu ir vairuotoju, bet vis tiek…
19. Nors ir esu katalikas, nesu įsitikinęs, kad teisinga krikštyti kūdikius. Taip, suprantu argumentus, bet jie manęs neįtikina (tenka pasikliauti nuolankumu). Jei Bažnyčia būtų demokratija (gink Dieve), balsuočiau prieš privalomą dvasininkų celibatą.
20. Jau rašydamas šiuos 25 dalykus apie save Facebook’e buvau sumąstęs juos sudėti ir čia. Toks ir buvo tas 20 dalykas apie mane. Sąrašas kiek ilgokas. Čia ir padarysime pertraukėlę.
Žymos: blogsfera, darbas, katalikų bažnyčia, krikščionybė, šeima, Teologija, tikėjimas, vaikystė
Keliauninko rožančius (V)
2009-07-27 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Keliauninko rožančius – unakito akmens karoliukai
Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …
O gal dar yra kokių nors šios maldos aspektų, susijusiu su kartojimu? Tas kartojimas vis tiek šiek tiek neramina…
Be abejonės, yra. 
Paminėsiu du. Kartodami maldą ir mokomės, ir atsipalaiduojame. „Ką?“ – paklausite, o mes atsakysime štai kaip.
Pirmiausia, kartodami kai ko išmokstame, kai ką įsisąmoniname. Tas „kai kas“ yra Trejybės slėpinys.
Ši malda – tai savotiškas tikėjimo išpažinimas. Tardami žodį „Kristau“ prisimename Šventąją Dvasią, nes graikiškasis žodis Chrestos ir hebrajiškasis Mešiah reiškia Pateptasis. Senojo Testamento laikais jais vadinosi karaliai, Dievo pateptieji, paskirti vadovauti Dievo tautai. Karūnacijos metu juos patepdavo aliejumi, kuris simbolizavo Dievo Dvasią, turėjusią vesti karalių (ant visų žmonių Ji nebuvo nenužengusi iki Sekminių). Taigi, jau paminėjome ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. Na, o Sūnaus nėra be Tėvo – Gyvojo Dievo. Taigi, melsdamiesi malda į Jėzų meldžiamės į visą Trejybę, apie Ją mąstome.
Taipogi, šioje maldoje rasime ir soteriologinę (išganymo) prasmę – Dievas pasigaili atgailaujančio nuodėmingo žmogaus, gelbsti jį iš nuodėmės užtariant Jėzui.
Čia rasime ir teologijos (mokymo apie Dievą). Kalbama apie Gyvąjį Dievą – Dievą, kuris pats yra amžinas, ir mums teikia gyvybę.
Žodžiu, prireikus, meldžiantis yra apie ką pamąstyti.
Kartodami dargi atsipalaiduojame. Ką? Sakau, kad atsipalaiduojame. Tikrai. Ar nėra buvę, kad ėmęsi melstis nerandame nuoširdžių žodžių, kartojame jau daugybę kartų tartus žodžius (net ir besimelsdami „laisvai“, ne nustatytas maldas)? Bepiga charizmatams! Visgi, turėdami maldą į Jėzų neprivalome vėl išrasti rato, imamės tai, ką gavome iš prosenių, įsiliejame į krikščionišką tradiciją, meldžiamės kartu su Bažnyčia, su žemėje ir Dievo artume esančiais šventaisiais. Su mumis meldžiasi ir Jėzus, ir pati Dvasia. Kai nežinome ko prašyti, Ji geriau už mus prašymus sudeda į šią maldą ir perduoda ją Jėzui, o Jėzus – Tėvui. Taigi, malda į Jėzų dar ir atpalaiduoja nuo bereikalingo spaudimo ar kaltės jausmo.
Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …
Žymos: DIY, ekumenija, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, rožančius, Teologija
Gimtadienio dovana
2009-07-25 Gyvenimas kartu, Kultūra
Iš šio įrašo nieko ypatinga tikėtis neverta. Tik norėjau pasidžiaugti savo gimtadienio dovana, kurią šiandien realizavau. Nuo gimtadienio jau praėjo beveik mėnuo (veik 20 dienų), o viską sudėlioti gavosi tik šiandien. Visgi, dovana labai džiaugiuosi.
Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertės Baltųjų lankų dovanų čekį, todėl atsiradus laisvai minutei (liepa man ypač buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinės piligrimystės meką – A!#$$*lį!
Bėda ta, kad visus pinigėlius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygyną užvažiavęs ir anksčiau, bet tąkart nusipirkau tik knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios Tėvui“ (už grynus).
Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:
Bažnyčios tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos susirinkimo
Ankstyvosios krikščionybės istorija, jos raštija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualūs.
Ši antologija skirta pristatyti seniausiojo Bažnyčios Tėvų laikotarpio (iki krikščionybės įteisinimo) kūrybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.
Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.
Thomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“
Ši knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mėgstamų tėvo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmąstymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų Bažnyčios askezės tradicija, ypač šv. Kryžiaus Jono ir šv. Bernardo Klerviečio mokymu, siekia tiesiog paprastai išskleisti krikščioniškąjį malonės gyvenimą, tad visa, kas joje rašoma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.
Thomas Mertonas skaitytojo sielon sėja daugybę sėklų – nepaprastai brandžių minčių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius stengiasi išjudinti snaudžiančias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdėmų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Ši knyga – tai penas išalkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dėl Jo ir su Juo.
Anksčiau jau esu skaitęs Mertono laiškus bei „Kontempiatyviąją maldą“. Tikrai žinau, kad šis autorius nenuvils.
Na, o trečiąją pasiėmiau šiek tiek iš nostalgijos, pasidžiaugti:
Vytautas Mačernis, „Vėl žemės ilgesy“
Galbūt šis naujas Mačernio poezijos leidimas suformuos dar vieną skaitytojų kartą, nes eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona Ruseckaitė/
Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje turėjau draugę, kuriai labai patiko Mačernis. Kartą, kai pas ją lankiausi, ji mokėsi vieną iš jo trioletų mintinai:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.
Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.
Žymos: katalikų bažnyčia, knygos, krikščionybė, Malda, Teologija, tikėjimas
Keliauninko rožančius (IV)
2009-07-22 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Koralinis keliauninko rožančius
Ar nėra taip, kad katalikai (o gal ir stačiatikiai), neadekvačiai vertina žmogaus ir Dievo santykį, perdėtai eskaluoja žmogaus nuodėmingumą – juk Kristus paaukojo save kaip Dievui patinkančią auką? Viskas, atlikta!
Šis klausimas šiek tiek susijęs su tuo, apie ką tik ką kalbėjomės. Nedera manyti, kad jei kažko prašysi daug kartų, kaip kad gerai paklausėte cituodami Jėzaus žodžius, būsi išklausytas. Šios abejonės susiję su tuo, kaip įsivaizduojame Dievą. Turėtume vengti abiejų kraštutiniškumų: 1) Dievas – tik šventas teisėjas, persipildęs pykčiu prieš nevertuosius; 2) Dievas (dažniausiai Jėzus) – mano draugelis, su kuriuo apie bobas gali pabazarint.
Mūsų atveju, meldžiantis „pasigailėk manęs [nusidėjėlio]“, turbūt, būtų linkstama į pirmąją klaidą, perdėtą nusižeminimą. Nors ir nereikėtų pamiršti, kad Dievas yra ŠVENTAS, „ryjanti ugnis“, „pavydus“ (Biblija epitetų negaili), turime prisiminti, kad tas pats Dievas taip pamilo savo kūrinius, kad atsiuntė savo vienintelį Sūnų, atsiuntė ne sveikųjų, bet sergančių gydyti.
Taip pat, Dievas nėra buhalteris, kad žymėtųsi mūsų maldas, kaip kokia stiuardesė Ryan Air lėktuvuose „kliksium“ skaičiuojanti keleivius. Dievui pakanka ir vieno iš širdies ištarto žodžio. Visa bėda ta, kad dažną kartą būtent tokio žodžio ir pritrūkstame. Tuomet „širdies maldai“ leidžiame mus perkeisti, pajungiame širdį Dievui, kad tą žodį „Jėzau“ galėtume ištarti tinkamai, kad su Juo susitiktume.
Ir dar. Žodžiu „pasigailėk“ be abejo, prašome, kad Dievas atleistų mums nuodėmes, bet tuo pačiu ir pripažįstame, kad esame silpni, gal prašome Dievo pagalbos, pvz.: „Viešpatie, padėk man pagyti. Pasigailėk manęs, padėk man!“ Taigi, čia melsdamiesi „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ prašome ir Dievo pagalbos.
Žymos: DIY, ekumenija, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, rožančius, Teologija
Keliauninko rožančius (II)
2009-07-14 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Gintarinis keliauniko rožančius su gintariniu, tik iš vienos pusės nušlifuotu kryželiu, juodo gintaro didysis karoliukas ir skaidresni mažesnieji
Švč. Mergelės Marijos rožinio alternatyvai pirmieji man mintį pakišo anglikonai. Visas šias maldas turiu parengęs ir lietuviškai. Jas turėčiau įdėti tada, kai pakursiu rožančių e-shopą (darbai jau pradėti).
Po to, norėdamas pasisemti minčių rožančių gamybai, atradau ir katalikišką svetainę, kuri nurodė vieną knygą. Paskaičiau dar ir interviu su šios knygos autoriumi, Michael Cleary. Atsakydamas į klausimą: „Kaip Jums kilo mintis melstis Jėzaus malda?“ – kunigas rašo:
Kažkas įstrigo skaitant Jono Pauliaus II laišką apie rožinį. Jis rašė: „Rožinis – tai nuostabiausios ir didžiausios pagarbos vertos kontempletyvios krikščioniškosios maldos pavyzdys. Nors rožančius išsivystė ir Vakaruose, tai – meditacinė malda, kažkuo primenanti „širdies“ ar „Jėzaus maldą“, gimusią krikščioniškuose Rytuose“. Tai kodėl gi neapjungus šių dviejų tradicijų? Taip gimė mintis sukurti tokį rožinį, kurį galėtų melstis bet kurios tradicijos krikščionys. Kartodami maldą tariame didžiuosius, Naujajame Testamente užrašytus, kristologinius vardus. Meldžiantis be galo svarbu apmąstyti Šventojo Rašto žodžius. Ši malda visą dėmesį sutelkia į Kristų. Galiu pridurti tik tiek, kad gana dažnai taip meldžiuosi su kitų tradicijų krikščionimis, ir dar neteko girdėti nusiskundimų.
Belieka pridurti: „Amen“.
Žymos: ekumenija, Jėzaus malda, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, rožančius, šventieji, Teologija
Kaip prenumeruoti YouTube RSS pagalba
2009-01-26 Suaugusiųjų žaidimai, Web, pasijuokim
Atnaujinimas
Žemiau išdėstyto metodo nebereikia (bet ten yra šiaip, kitų įdomių dalykų). Skaitytojas ichmbch mane paprotino, kad bent jau Firefox 3 sugeba pamatyti RSS srautą adreso laukelyje (žr. iliustraciją aukščiau). Tiesiog keliaukite į jums patinkančio naudotojo kanalą (būtent kanalą, ne kurį nors video – reikia spausti ant naudotojo vardo šalia video), ir spauskit ant mano žaliai apvestos ikonėlės. Voila!, jūs jau prenumeruojate RSS srautą!
——-
YouTube RSS
Pastaruoju metu, YouTube vis labiau populiarėja. Atsiranda ir lietuviškų pakaitalų, bet vis tiek dažniausiai sugrįžtama prie YouTube (o gal tai tik mano patirtis). Dabar net Vatikanas turi savo YouTube kanalą. Kai kas juokauja, kad praėjusio amžiaus vidury įvyko Vatikanas II (antrasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas Vatikane), o štai dabar jau turim ir Vatikaną 2.0.
Žodžiu, vaizdo transliacija ir toliau populiari – juk geriau kartą pamatyti, nei 10 kartų išgirsti, ką jau kalbėti apie skaitymą.
Bet va, viena bėda. Kažkodėl YouTube nemyli RSS prenumeratorių. Vietoje jų naudojama prenumerata el. paštu. Gal tai irgi priemonė, bet tiems, kurie jau esam prisirišę prie savo RSS skaitytuvų, tokia prenumerata tikrai patogesnė.
Pasirodo, kad tai tikrai nesudėtinga. Tereikia į šią nuorodą įrašyti norimo kanalo naudotojo vardą
http://gdata.youtube.com/feeds/api/users/skiela/uploads, ir galėsit prenumeruoti RSS.
Daugiau informacijos kūrėjams: Developer’s Guide: Data API Protocol.
Žymos: blogeriai, blogsfera, Teologija, tinklaraščiai
Ar tikėjimas ir žinojimas suderinami?
2008-05-23 Išmintis, Teologija
Nors Nerijaus Čepulio knygose Pradžioje buvo Žodis bei Ir Žodis buvo Dievui dažnai randu metodikos, kaip, iš esmės, nereikėtų skaityti Šventojo Rašto, jos pilnos nuostabių įžvalgų. Štai kad ir autoriaus pamąstymai apie tai, kas yra tikėjimas. Labai taiklu:
[…] Graikų mąstyme, kuris priimtiniausias ir mums, šiandienos europiečiams, tikėjimas esti tarp visiško nežinojimo ir aiškaus žinojimo. Tarkime, aš nematau, kas yra man už nugaros, bet jūs sakote, kad ten yra durys. Jeigu negaliu pasukti galvos, man belieka patikėti arba ne. Dažnai tikėjimą Dievu laikome tam tikra hipoteze, kurios negalima įrodyti, todėl lkea tik patikėti arba ne. Vadinasi, tokiu atveju tikėjimas būtų tam tikra proto nuostata šios hipotezės atžvilgiu. Yra sakoma: „Tikiu, kad yra Dievas“. Tuo tarpu Biblijoje tikėjimas yra visiškai kas kita.*
Skaitykite toliau »
Kristus prisikėlė!
2008-03-23 Gera naujiena, Senovinė ateitis, Teologija
Mirtimi Jis nugalėjo mirtį.
Tūnantiems kapuose jis dovanojo gyvybę!
Skaitykite toliau »
Žymos: krikščionybė, Teologija, velykos
