Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Keliauninko rožančius su ypatingais mazgais (apie juos dar rašysiu) ir slankiojančiais metaliniais karoliukais
Tai jau trečiasis įrašas šia tema. Pirmajame ir antrajame kalbėjau apie tai, kad šią maldos formą naudoju taip pat siekdamas krikščionių vienybės. Visgi, neretam broliui ar sesei iš protestantiškos tradicijos pakraipų gali kilti abejonių dėl vienų ar kitų rožančiaus kalbėjimo (maldos) aspektų. Pamėginsiu juos atspėti ir atsakyti. Daigiau padiskutuoti galima komentaruose.
Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Evangelija pagal Matą, 6 skyrius). Ar rožančius nėra tas „daugiažodžiavimas“, tušti žodžiai, kai mintys keliauja klajoti, o maldos – tik kaip žirniai į sieną?
Džiaugiuosi, kad to paklausėte. 
Esu girdėjęs, kaip vienas kunigas liejo savo neviltį prisimindamas moterėlę, kuri taip džiaugėsi rožančiumi, kad kas rytą besimelsdama ji visus dienos darbus susiplanuoja! Be abejo, tokius užsiėmimus sunku pavadinti malda. Čia reikėtų prisiminti kun. Ramūno Mizgirio, OFM (pranciškonas) straipsnį, publikuotą bernardinai.lt, kuriame jis rašo:
Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.
Meldžiantis rožančių (ir ne vien rožančių) nedera skubėti. Pačiam teko kelis kartus lankytis vieno kaimo parapijoje, kur kunigas, galima sakyti, per mišias lenktyniavo su vargonininku, kuris greitesnis.
Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro (ten pat).
