Kaip sau nenorit, grigališkas choralas yra blogis man trukdo dalyvauti šv. Mišiose (pataisiau, nes patarė draugai). Jis gražus, ir jei būtų retas svečias liturgijoje, jo laukčiau. Bet kai jis pasitaiko dažniau, tai vienaip ar kitaip, jis ne talkina liturgijai, o jai kenkia.
Visų pirma, jo melodinės kompozicijos yra sudėtingos, ir tai neleidžia žmonėms giedoti kartu, neleidžia ištarti svarbių frazių.
Antra, kadangi daugelis šiandien lotynų kalbos nesuprantam, lotyniški „Viešpatie, pasigailėk“, Evangelijos atliepas „Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“, ar „Šventas, šventas, šventas“ lieka neištarti arba nesuprasti. O tai jau trukdo liturgijai, trukdo dalyvauti liturgijoje, atima iš jos.
Taip, aš dažną kartą galiu suprasti, kas giedama, bet dažną ir nesuprantu. Jei neturėčiau pagalbinių priemonių (kaip kad „Magnificat“ knygelė), taip ir negalėčiau visavertiškai dalyvauti liturgijoje – kažką praleidžiu, kažko nesugebu ištarti, „išjausti“.
Kadangi žodis liturgija reiškia žmonių darbą (būtent, žmonių), grigališką choralą vertinu kaip tą elementą, kuris žmonėms labiau trukdo nei padeda. Galbūt jis padeda sukurti tam tikrą pamaldžią atmosferą, bet kurti liturgijos turinio jis nepadeda.
O kaip jums? Galbūt jums „sugroja“ kiti niuansai? Ar jums grigališkas choralas padeda?
