RSS
 

Posts Tagged ‘liturginiai skaitiniai’

Pelenų trečiadienis – „Aš savo kaltybę pažįstu…“

09 Kov

Štai ir vėl Gavėnia, ir vėl barstomės galvas pelenais. Gavėnios nelaukiu, bet ji ateina, neieškau, bet ji vėl mane užklumpa. Galiu nuo jos nusisukti, ignoruoti, apsimesti, kad jos nepastebėjau, bet galiu nulenkti galvą ir pripažinti sau, kad ji man reikalinga.

Apie 15 metų buvau protestantas evangelikas. Buvau ir pastorius. Ir dar šiandien išgirstu save galvojant – su nepasitikėjimu vertinant organizuotą dvasinę veiklą; priekaištaujant, kad, anava, pasninkas turėtų kilti ne kažkurią metų dieną, ne tuomet, kai kažkas (Bažnyčia) pasako, kad jau laikas pasninkauti, o tuomet, kai Dievo Dvasia nušviečia nuodėmingo žmogaus dvasios purvą, kada pats Dievas kviečia sekti paskui Jį.

Taip, iš dalies galiu pritarti šioms mintims, bet kartu ir suvokiu, kad negavus niukso į šoną tokia diena gali ir neateiti. Arba ji gali ateiti po daugelio išsisukinėjimo metų, kurių vėliau tektų nuoširdžiai gailėtis.

Šiandien Bažnyčia per apaštalą Paulių vėl primena (2 Kor 5,20 – 6,2):

Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.

Kaip Dievo bendradarbiai, mes norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną“. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!

Ir vėl galiu bandyti išsisukti, širdyje pateisinti savo tamsybes – juk ne aš, o aplinkybės kaltos! Arba galiu pasninkauti dėl žmonių, galiu prisitaikyti prie „sistemos“, bet ir toliau likti kietaširdžiu. Bet ir vėl – Bažnyčia įspėja ir apie šiuos pavojus diktuodama kitus liturginius skaitinius (Jl 2,12–18; Mt 6,1–6.16–18). Ir vėl tenka kartu su psalmininku giedoti (Ps 51):

Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę…
Aš savo kaltybę pažįstu, man vis akyse mana nedorybė.

 

Mano Dievas yra laisvės Dievas

11 Kov

… arba Religijos laisvė ir laisvė nuo religijos

Trispalvė – R. Jurgaičio nuotrauka

Trispalvė Gedimino kalne – R. Jurgaičio nuotrauka

Prasidėjus Gavėniai Senojo testamento skaitiniai nenutyla kalbėję apie sandorą tarp Dievo ir Izraelio, tarp Dievo ir Jo tautos – dabar jau Bažnyčios, mūsų. Dievas šaukia sugrįžti, atsiversti, prisiminti tai, ką turėjome, ką branginome. Šma Israel! Klausyk, Izraeli… Nepamiršk, prisimink…

Štai ir šiandienos liturginiuose skaitiniuose per pranašą Jeremiją Viešpats primena:

Daviau savo tautai įsakymą: „Klausykite mano balso, tai būsiu jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų!“
Bet jie nepaklausė ir savo ausies neatgręžė, o sekė savo nelabosios širdies mintimis ir siekimais. Atsuko man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai iš Egipto išėjo, ligi pat šiandien aš vis jiems pasiųsdavau savo tarnų pranašų.

Tačiau jie manęs nesiklausė ir savo ausies neatgręžė, o priešingai: buvo atkaklūs ir dar pikčiau darė nei jų tėvai.

Kai tu jiems kalbėsi visus šiuos žodžius, jie ir tada tavęs nesiklausys. Kada tu juos šauksi, jie neatsilieps tau. Taigi sakyk jiems: „Tai toji tauta, kuri nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir nepasidavė drausmei. Pražuvo ištikimybė, pradingo nuo jų lūpų“ (Jeremijo 7, 23–28).

Šių žodžių įkvėptas Facebook’e užrašiau tokį palinkėjimą: „Prisimink, Lietuva, prieš 20 metų Dievas tau dovanojo laisvę!“ Jau po kelių minučių turėjau ir atsakymą. Žmogus jautė pareigą pareikšti, kad ne Dievas mūsų Tėvynei šią laisvę dovanojo.

Vienas demokratinių visuomenių pasiekimų yra religijos laisvė – susitarimas gerbti kitaip mąstantį, kitaip tikintį žmogų, leisti jam laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Mums lietuviams – gerai, venkime perdėtų apibendrinimų – man ši laisvė pirmiausia kontrastuoja su sovietinėmis religijos represijomis, marksistiniais šūkiais apie opiumą liaudžiai, trėmimais ir žudymais.

Ir visgi, nors ir gyvenu, noriu tikėti, demokratinėje visuomenėje, dažnai išgirstu tai, kas nesiderina su šia laisve.

Facebook’as gerai atspindi visuomenės veidą. Vadinkite mane paranojiku, bet kartais jaučiuosi, lyg religijos laisvė, kuriai priskirčiau ir laisvę būti ateistu, bandoma prilyginti laisvei nuo religijos. Jaučiuosi, lyg norima grįžti prie visuomenės, kur žmogaus laisvė laisvai išpažinti savo tikėjimą turėtų būti apribota, kur žmogus savo tikėjimą galėtų išpažinti tik slaptoje, tik užsidarius nuo viešosios akies.

Suvokiu, kad rašau apie du dalykus – apie tikėjimo laisvę ir Lietuvos laisvę, Lietuvos nepriklausomybę. Galbūt, derėtų jiems skirti du atskirus įrašus, bet man jie taip susiję.

Tvirtai tikiu, kad mano Dievas yra laisvės Dievas. Jis dovanoja žmonėms laisvę. Jis kviečia valgyti vaisius nuo bet kurio medžio (išskyrus tą, kuris atneša nelaisvę, mirtį). Jis išvaduoja žmogų nuo bet kokios priespaudos. Jis išvaduoja žmogų iš nuodėmės pančių. Jis dovanoja laisvę atsakingai elgtis, laisvai planuoti ir kurti savo ateitį. Mano Dievas pašaukė Mozę iš vergystės išvesti Izraelį. Jis iš tremties parvedė savo tautą. Jis veikia pasaulyje ir kreipia visuomenes, kad žmogus nustotų spausti žmogų, kad nustotų rišti priklausomybės virvę. Mano Dievas yra laisvės Dievas.

Mano Dievas yra tas pats, kuris žmogui tikrai dovanoja laisvę. Jis netgi dovanoja laisvę rinktis gyvenimą arba mirtį. Jis leidžia, kad žmogus atsisuktų į Jį veidu arba atsuktų nugarą. Mano Dievas yra laisvės Dievas. Iki skausmo. Mano Dievas dovanojo Lietuvai laisvę – laisvę rinktis… Gyvenimą arba mirtį. Aš esu lietuvis. Kurį kelią rinksiuosi aš?