Iš šio įrašo nieko ypatinga tikėtis neverta. Tik norėjau pasidžiaugti savo gimtadienio dovana, kurią šiandien realizavau. Nuo gimtadienio jau praėjo beveik mėnuo (veik 20 dienų), o viską sudėlioti gavosi tik šiandien. Visgi, dovana labai džiaugiuosi.
Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertÄ—s Baltųjų lankų dovanų Äekį, todÄ—l atsiradus laisvai minutei (liepa man ypaÄ buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinÄ—s piligrimystÄ—s mekÄ… – A!#$$*lį!
BÄ—da ta, kad visus pinigÄ—lius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygynÄ… užvažiavÄ™s ir anksÄiau, bet tÄ…kart nusipirkau tik knygelÄ™ „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios TÄ—vui“ (už grynus).
Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:
BažnyÄios tÄ—vai: nuo ApaÅ¡taliÅ¡kųjų TÄ—vų iki NikÄ—jos susirinkimo
Ankstyvosios krikÅ¡ÄionybÄ—s istorija, jos raÅ¡tija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualÅ«s.
Å i antologija skirta pristatyti seniausiojo BažnyÄios TÄ—vų laikotarpio (iki krikÅ¡ÄionybÄ—s įteisinimo) kÅ«rybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.
Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.
Thomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“
Å i knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mÄ—gstamų tÄ—vo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmÄ…stymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų BažnyÄios askezÄ—s tradicija, ypaÄ Å¡v. Kryžiaus Jono ir Å¡v. Bernardo KlervieÄio mokymu, siekia tiesiog paprastai iÅ¡skleisti krikÅ¡ÄioniÅ¡kÄ…jį malonÄ—s gyvenimÄ…, tad visa, kas joje raÅ¡oma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.
Thomas Mertonas skaitytojo sielon sÄ—ja daugybÄ™ sÄ—klų – nepaprastai brandžių minÄių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmÄ™ ir prasmÄ™. Autorius stengiasi iÅ¡judinti snaudžianÄias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdÄ—mų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nÄ— viena kliÅ«tis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvÄ™. Å i knyga – tai penas iÅ¡alkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dÄ—l Jo ir su Juo.
AnksÄiau jau esu skaitÄ™s Mertono laiÅ¡kus bei „KontempiatyviÄ…jÄ… maldą“. Tikrai žinau, kad Å¡is autorius nenuvils.
Na, o treÄiÄ…jÄ… pasiÄ—miau Å¡iek tiek iÅ¡ nostalgijos, pasidžiaugti:
Vytautas MaÄernis, „VÄ—l žemÄ—s ilgesy“
GalbÅ«t Å¡is naujas MaÄernio poezijos leidimas suformuos dar vienÄ… skaitytojų kartÄ…, nes eilÄ—raÅ¡Äių prasmÄ—s ir gelmÄ—s neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kvieÄia susikaupti, mÄ…styti, ieÅ¡koti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona RuseckaitÄ—/
Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje 
turÄ—jau draugÄ™, kuriai labai patiko MaÄernis. KartÄ…, kai pas jÄ… lankiausi, ji mokÄ—si vienÄ… iÅ¡ jo trioletų mintinai:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasÄ— mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasÄ— mirusiems duobes.Bet vienÄ… kartÄ… vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lÅ«pose daina…
Bet vienÄ… kartÄ… vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vienÄ… kartÄ… vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.
Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.
