RSS
 

Posts Tagged ‘Katalikų Bažnyčia’

Keliauninko rožančius (IV)

22 Lie

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

Koralinis keliauninko rožančius

Koralinis keliauninko rožančius

 

Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)

Ar nėra taip, kad katalikai (o gal ir stačiatikiai), neadekvačiai vertina žmogaus ir Dievo santykį, perdėtai eskaluoja žmogaus nuodėmingumą – juk Kristus paaukojo save kaip Dievui patinkančią auką? Viskas, atlikta!

Šis klausimas šiek tiek susijęs su tuo, apie ką tik ką kalbėjomės. Nedera manyti, kad jei kažko prašysi daug kartų, kaip kad gerai paklausėte cituodami Jėzaus žodžius, būsi išklausytas. Šios abejonės susiję su tuo, kaip įsivaizduojame Dievą. Turėtume vengti abiejų kraštutiniškumų: 1) Dievas – tik šventas teisėjas, persipildęs pykčiu prieš nevertuosius; 2) Dievas (dažniausiai Jėzus) – mano draugelis, su kuriuo apie bobas gali pabazarint.

Mūsų atveju, meldžiantis „pasigailėk manęs [nusidėjėlio]“, turbūt, būtų linkstama į pirmąją klaidą, perdėtą nusižeminimą. Nors ir nereikėtų pamiršti, kad Dievas yra ŠVENTAS, „ryjanti ugnis“, „pavydus“ (Biblija epitetų negaili), turime prisiminti, kad tas pats Dievas taip pamilo savo kūrinius, kad atsiuntė savo vienintelį Sūnų, atsiuntė ne sveikųjų, bet sergančių gydyti.

Taip pat, Dievas nėra buhalteris, kad žymėtųsi mūsų maldas, kaip kokia stiuardesė Ryan Air lėktuvuose „kliksium“ skaičiuojanti keleivius. Dievui pakanka ir vieno iš širdies ištarto žodžio. Visa bėda ta, kad dažną kartą būtent tokio žodžio ir pritrūkstame. Tuomet „širdies maldai“ leidžiame mus perkeisti, pajungiame širdį Dievui, kad tą žodį „Jėzau“ galėtume ištarti tinkamai, kad su Juo susitiktume.

Ir dar. Žodžiu „pasigailėk“ be abejo, prašome, kad Dievas atleistų mums nuodėmes, bet tuo pačiu ir pripažįstame, kad esame silpni, gal prašome Dievo pagalbos, pvz.: „Viešpatie, padėk man pagyti. Pasigailėk manęs, padėk man!“ Taigi, čia melsdamiesi „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ prašome ir Dievo pagalbos.

Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)

 

Keliauninko rožančius (III)

20 Lie

Tęsinys: (I) (II) … (IV) (V)

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

Rožančius

Keliauninko rožančius su ypatingais mazgais (apie juos dar rašysiu) ir slankiojančiais metaliniais karoliukais

Tai jau trečiasis įrašas šia tema. Pirmajame ir antrajame kalbėjau apie tai, kad šią maldos formą naudoju taip pat siekdamas krikščionių vienybės. Visgi, neretam broliui ar sesei iš protestantiškos tradicijos pakraipų gali kilti abejonių dėl vienų ar kitų rožančiaus kalbėjimo (maldos) aspektų. Pamėginsiu juos atspėti ir atsakyti. Daigiau padiskutuoti galima komentaruose.

Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Evangelija pagal Matą, 6 skyrius). Ar rožančius nėra tas „daugiažodžiavimas“, tušti žodžiai, kai mintys keliauja klajoti, o maldos – tik kaip žirniai į sieną?

Džiaugiuosi, kad to paklausėte. :-) Esu girdėjęs, kaip vienas kunigas liejo savo neviltį prisimindamas moterėlę, kuri taip džiaugėsi rožančiumi, kad kas rytą besimelsdama ji visus dienos darbus susiplanuoja! Be abejo, tokius užsiėmimus sunku pavadinti malda. Čia reikėtų prisiminti kun. Ramūno Mizgirio, OFM (pranciškonas) straipsnį, publikuotą bernardinai.lt, kuriame jis rašo:

Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.

Meldžiantis rožančių (ir ne vien rožančių) nedera skubėti. Pačiam teko kelis kartus lankytis vieno kaimo parapijoje, kur kunigas, galima sakyti, per mišias lenktyniavo su vargonininku, kuris greitesnis.

Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro (ten pat).

Tęsinys: (I) (II) … (IV) (V)

 

Keliauninko rožančius (II)

14 Lie

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

rozancius

Gintarinis keliauniko rožančius su gintariniu, tik iš vienos pusės nušlifuotu kryželiu, juodo gintaro didysis karoliukas ir skaidresni mažesnieji

 

Tęsinys: (I) … (III) (IV) (V)

Švč. Mergelės Marijos rožinio alternatyvai pirmieji man mintį pakišo anglikonai. Visas šias maldas turiu parengęs ir lietuviškai. Jas turėčiau įdėti tada, kai pakursiu rožančių e-shopą (darbai jau pradėti).

Po to, norėdamas pasisemti minčių rožančių gamybai, atradau ir katalikišką svetainę, kuri nurodė vieną knygą. Paskaičiau dar ir interviu su šios knygos autoriumi, Michael Cleary. Atsakydamas į klausimą: „Kaip Jums kilo mintis melstis Jėzaus malda?“ – kunigas rašo:

Kažkas įstrigo skaitant Jono Pauliaus II laišką apie rožinį. Jis rašė: „Rožinis – tai nuostabiausios ir didžiausios pagarbos vertos kontempletyvios krikščioniškosios maldos pavyzdys. Nors rožančius išsivystė ir Vakaruose, tai – meditacinė malda, kažkuo primenanti „širdies“ ar „Jėzaus maldą“, gimusią krikščioniškuose Rytuose“. Tai kodėl gi neapjungus šių dviejų tradicijų? Taip gimė mintis sukurti tokį rožinį, kurį galėtų melstis bet kurios tradicijos krikščionys. Kartodami maldą tariame didžiuosius, Naujajame Testamente užrašytus, kristologinius vardus. Meldžiantis be galo svarbu apmąstyti Šventojo Rašto žodžius. Ši malda visą dėmesį sutelkia į Kristų. Galiu pridurti tik tiek, kad gana dažnai taip meldžiuosi su kitų tradicijų krikščionimis, ir dar neteko girdėti nusiskundimų.

Belieka pridurti: „Amen“.

Tęsinys: (I) … (III) (IV) (V)