RSS
 

Posts Tagged ‘Katalikų Bažnyčia’

25 faktai apie mane – mintys, prisiminimai, jausmai – 15 – 20

27 Rgp

facebook_pic-thmb15. Mano mėgstamiausias alkoholinis gėrimas yra alus. Vynas, viskis ir brendis taip pat skanu, tačiau visgi labiausiai mėgstu alų. Jo užtenka ilgesniam laikui, kad neapkauštum, nei geriant kažką stipriau. Pienas man taip pat patinka, bet čia kalbam apie alkoholį.

16. Šalia pagrindinio darbo dar esu vertėjas. Didžiausias projektas buvo Richard Foster [Ričard Foster], Celebration of Discipline. Lietuviškas pavadinimas – „Dvasinės pratybos | gyvenimo džiaugsmui“. Šiaip ji labiau skirta protestantams, bet tiktų ir katalikams. Ji padeda praplėsti akiratį, kitaip pažvelgti į kitų pakraipų krikščionis.

17. Anksčiau daug daugiau rašydavau į tinklaraštį. Pastoracinė tarnystė turėjo savų privalumų – kur kas daugiau skaitydavau, ir tinklaraštis būdavo proga pasidalinti mintimis. O ir laiko, galbūt, turėdavau daugiau. Dabar rašau mažiau, bet ir gyvenu ramiau (bent kartais taip atrodo). Tiesą sakant, svarbiems dalykams laiko visuomet atsiranda. Gal reikėtų mažiau žiūrėti serialų – tokių kaip Criminal Minds, Fringe, Bones, NCIS, CSI. Tiesą sakant, vasarą tikrai mažiau žiūrėjau, bet ir tinklaraštyje pasirodydavau nedaug. Ką čia sėdėsi prie kompo, kai už lango saulė šviečia! Nemažai jos buvo šiemet. Esu dėkingas.

18. Kartą, būdamas maždaug trejų, kai viešėjau pas močiutę, kažkas iš jos kaimynių manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs. „Kunigėliu,“ – atsakiau. Aišku, aš dar norėjau būti laivo kapitonu, kosmonautu ir vairuotoju, bet vis tiek…

19. Nors ir esu katalikas, nesu įsitikinęs, kad teisinga krikštyti kūdikius. Taip, suprantu argumentus, bet jie manęs neįtikina (tenka pasikliauti nuolankumu). Jei Bažnyčia būtų demokratija (gink Dieve), balsuočiau prieš privalomą dvasininkų celibatą.

20. Jau rašydamas šiuos 25 dalykus apie save Facebook’e buvau sumąstęs juos sudėti ir čia. Toks ir buvo tas 20 dalykas apie mane. Sąrašas kiek ilgokas. Čia ir padarysime pertraukėlę.

 

Keliauninko rožančius (V)

27 Lie

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

Keliauninko rožančius – unakito akmens karoliukai

Keliauninko rožančius – unakito akmens karoliukai

Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …

O gal dar yra kokių nors šios maldos aspektų, susijusiu su kartojimu? Tas kartojimas vis tiek šiek tiek neramina…

Be abejonės, yra. :-) Paminėsiu du. Kartodami maldą ir mokomės, ir atsipalaiduojame. „Ką?“ – paklausite, o mes atsakysime štai kaip.

Pirmiausia, kartodami kai ko išmokstame, kai ką įsisąmoniname. Tas „kai kas“ yra Trejybės slėpinys.

Ši malda – tai savotiškas tikėjimo išpažinimas. Tardami žodį „Kristau“ prisimename Šventąją Dvasią, nes graikiškasis žodis Chrestos ir hebrajiškasis Mešiah reiškia Pateptasis. Senojo Testamento laikais jais vadinosi karaliai, Dievo pateptieji, paskirti vadovauti Dievo tautai. Karūnacijos metu juos patepdavo aliejumi, kuris simbolizavo Dievo Dvasią, turėjusią vesti karalių (ant visų žmonių Ji nebuvo nenužengusi iki Sekminių). Taigi, jau paminėjome ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. Na, o Sūnaus nėra be Tėvo – Gyvojo Dievo. Taigi, melsdamiesi malda į Jėzų meldžiamės į visą Trejybę, apie Ją mąstome.

Taipogi, šioje maldoje rasime ir soteriologinę (išganymo) prasmę – Dievas pasigaili atgailaujančio nuodėmingo žmogaus, gelbsti jį iš nuodėmės užtariant Jėzui.

Čia rasime ir teologijos (mokymo apie Dievą). Kalbama apie Gyvąjį Dievą – Dievą, kuris pats yra amžinas, ir mums teikia gyvybę.

Žodžiu, prireikus, meldžiantis yra apie ką pamąstyti.

Kartodami dargi atsipalaiduojame. Ką? Sakau, kad atsipalaiduojame. Tikrai. Ar nėra buvę, kad ėmęsi melstis nerandame nuoširdžių žodžių, kartojame jau daugybę kartų tartus žodžius (net ir besimelsdami „laisvai“, ne nustatytas maldas)? Bepiga charizmatams! Visgi, turėdami maldą į Jėzų neprivalome vėl išrasti rato, imamės tai, ką gavome iš prosenių, įsiliejame į krikščionišką tradiciją, meldžiamės kartu su Bažnyčia, su žemėje ir Dievo artume esančiais šventaisiais. Su mumis meldžiasi ir Jėzus, ir pati Dvasia. Kai nežinome ko prašyti, Ji geriau už mus prašymus sudeda į šią maldą ir perduoda ją Jėzui, o Jėzus – Tėvui. Taigi, malda į Jėzų dar ir atpalaiduoja nuo bereikalingo spaudimo ar kaltės jausmo.

Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …

 

Gimtadienio dovana

25 Lie

Iš šio įrašo nieko ypatinga tikėtis neverta. Tik norėjau pasidžiaugti savo gimtadienio dovana, kurią šiandien realizavau. Nuo gimtadienio jau praėjo beveik mėnuo (veik 20 dienų), o viską sudėlioti gavosi tik šiandien. Visgi, dovana labai džiaugiuosi.

Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertės Baltųjų lankų dovanų čekį, todėl atsiradus laisvai minutei (liepa man ypač buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinės piligrimystės meką – A!#$$*lį!

Bėda ta, kad visus pinigėlius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygyną užvažiavęs ir anksčiau, bet tąkart nusipirkau tik knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios Tėvui“ (už grynus).

Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:

baznycios-tevaiBažnyčios tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos susirinkimo

Ankstyvosios krikščionybės istorija, jos raštija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualūs.
Ši antologija skirta pristatyti seniausiojo Bažnyčios Tėvų laikotarpio (iki krikščionybės įteisinimo) kūrybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.

Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.

naujosios-kontempliacijos-seklosThomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“

Ši knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mėgstamų tėvo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmąstymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų Bažnyčios askezės tradicija, ypač šv. Kryžiaus Jono ir šv. Bernardo Klerviečio mokymu, siekia tiesiog paprastai išskleisti krikščioniškąjį malonės gyvenimą, tad visa, kas joje rašoma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.

Thomas Mertonas skaitytojo sielon sėja daugybę sėklų – nepaprastai brandžių minčių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius stengiasi išjudinti snaudžiančias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdėmų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Ši knyga – tai penas išalkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dėl Jo ir su Juo.

Anksčiau jau esu skaitęs Mertono laiškus bei „Kontempiatyviąją maldą“. Tikrai žinau, kad šis autorius nenuvils.

Na, o trečiąją pasiėmiau šiek tiek iš nostalgijos, pasidžiaugti:

macernis-vel-zemes-ilgesysVytautas Mačernis, „Vėl žemės ilgesy“

Galbūt šis naujas Mačernio poezijos leidimas suformuos dar vieną skaitytojų kartą, nes eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona Ruseckaitė/

Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje :-) turėjau draugę, kuriai labai patiko Mačernis. Kartą, kai pas ją lankiausi, ji mokėsi vieną iš jo trioletų mintinai:

Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.

Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.

Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.

Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.