Mano draugas verčia Linuxo KDE 4 darbastalio aplinką. Tai – savanoriškas darbas. Kiek suprantu, jam už tai niekas nieko nemoka. Jei įdomu, galite prisidėti ir jūs. Man pačiam buvo įdomu sužinoti, kad pereinama nuo žodžio byla prie failas. Taip pat jis rašo:
Atminkite, kad failai yra „atveriami“ (o ne atidaromi), „užveriami“ (o ne uždaromi), „įrašomi“ (o ne išsaugomi). Failai turi „pavadinimus“ (o ne vardus).
Reikės prisiminti ateičiai.
Jau porą dienų mano meteorologinė stotelė rodė, kad oro slėgis kylą, ir pagaliau, po keleto dienų, kai saulė taip ir nepakilo (nežinau, kas gali tai paliudyti, bet esu garantuotas, kad kažkas tikrai gali – ji tikrai nepakilo) nušvito nauja diena. Ta pakilusios progos nuotaika, spėju, daugelis nulėkė į nekropolį mieliesiems artimiesiems pirkti dovanų. Aišku, vakare statistinė nuotaika vėl kris, nes bent jau vyrams šopinimasis yra didelis peilis.
Tai va, man su visu šiuo nuotaikų ir Kalėdų laukimu susisiejo vienos dainos, kurią teko neseniai išgirsti, tekstas. Jis angliškas, todėl šios kalbos nemokantiems išverčiau porą posmų:
Pažinojau dvi seseris, kurių pavardė buvo Kalėdos
Vienos vardas Aušra, o kitos Vakarė.
Panašu, kad jos užaugo nekęsdamos tų
Geros valios dienų iki šv. Stepono šventės[*].O tai metas valgyt, gert ir linksmintis
Kol baigsis alus ir viskis
Ir kai visas šeimos medis, kurio, deja, dar neužkasėm,
Ės tol, kol jų snukiai susprogs.
Pasiklausykim visos. Read the rest of this entry »
Mano draugas Alan Creech šiandien pacitavo gerą mintį iš katalikų teologo ir kunigo Karlo Rahnerio knygos Encounters with Silence (liet. Susitikimai su tyla).
Leisk bent karta, laisvės ir teisumo Dieve, laisvai išreikšti, kas dedasi mano širdy tomis niurnėjimo ir niurzgėjimo akimirkomis, nes galų gale, juk tu šiuos dalykus priimi maloniai. Viešpatie, senojo įstatymo atsikratei, „kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti“ (Apd 15,10). Tačiau tuo pat metu šiame pasaulyje paskyrei valdžios žmones – pasauliečius, bet dar svarbiau, dvasininkus. Ir kartais atrodo, kad jie ėmėsi kruopščiai užtaisinėti skyles, kurias tavo laisvės Dvasia per Sekminių audrą išmušė įstatymo sienose.
Norėdamas šlovinti tave brevioriuje surašytais „psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais“ bei giedoti ir šlovinti tave savo širdyje (Ef 5,19), turiu rasti žemėlapį, nuorodų sąrašą, kasmet širdin įspaustą vis kitaip – štai kaip sudėtinga šlovinti Dievą.
Mano Dieve, pasigailėk mūsų – vargšų, siaurai mąstančių, nuodėmingų kvailių – mūsų, iš kurių susideda tavo kūnas, tavo Bažnyčia.
Tikrai stipriais žodžiais kalba katalikų kunigas ir teologas. Vėliau jis dar rašė apie tai, kad nenori būti vien bambeklis – lyg norėtų šių „postus užimančių“ žmonių, kaip jis pats juos vadino, atsikratyti. Tačiau nenorėjo ir viso to praleisti nemačiomis. Jis klaidas siekė taisyti. Tikrai, respect tokiam teologui!
