Štai ir vėl Gavėnia, ir vėl barstomės galvas pelenais. Gavėnios nelaukiu, bet ji ateina, neieškau, bet ji vėl mane užklumpa. Galiu nuo jos nusisukti, ignoruoti, apsimesti, kad jos nepastebėjau, bet galiu nulenkti galvą ir pripažinti sau, kad ji man reikalinga.

Apie 15 metų buvau protestantas evangelikas. Buvau ir pastorius. Ir dar šiandien išgirstu save galvojant – su nepasitikėjimu vertinant organizuotą dvasinę veiklą; priekaištaujant, kad, anava, pasninkas turėtų kilti ne kažkurią metų dieną, ne tuomet, kai kažkas (Bažnyčia) pasako, kad jau laikas pasninkauti, o tuomet, kai Dievo Dvasia nušviečia nuodėmingo žmogaus dvasios purvą, kada pats Dievas kviečia sekti paskui Jį.

Taip, iš dalies galiu pritarti šioms mintims, bet kartu ir suvokiu, kad negavus niukso į šoną tokia diena gali ir neateiti. Arba ji gali ateiti po daugelio išsisukinėjimo metų, kurių vėliau tektų nuoširdžiai gailėtis.

Šiandien Bažnyčia per apaštalą Paulių vėl primena (2 Kor 5,20 – 6,2):

Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.

Kaip Dievo bendradarbiai, mes norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną“. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!

Ir vėl galiu bandyti išsisukti, širdyje pateisinti savo tamsybes – juk ne aš, o aplinkybės kaltos! Arba galiu pasninkauti dėl žmonių, galiu prisitaikyti prie „sistemos“, bet ir toliau likti kietaširdžiu. Bet ir vėl – Bažnyčia įspėja ir apie šiuos pavojus diktuodama kitus liturginius skaitinius (Jl 2,12–18; Mt 6,1–6.16–18). Ir vėl tenka kartu su psalmininku giedoti (Ps 51):

Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę…
Aš savo kaltybę pažįstu, man vis akyse mana nedorybė.

Šventosios Dvasios simbolis keltų religiniame folklore yra žąsis

Visagalio Dievo malonė telydi tave,
Mergelės Marijos Sūnaus malonė telydi tave,
Švelniosios Dvasios malonė telydi tave.
Dieve, skalsink malonę.

Keltiškas palaiminimas
Carmina Gadelica, Hymns & Incantations

Vieniems naujieji atneš tuos pačius nusivylimus (valdžia, ekonomine padėtimi), kitiems – nauja viltis: „O gal kažkas bus kitaip, gal bus geriau…“ Visgi, turbūt, esu optimistas, nes linkstu prie antrųjų.

Kad ir ta ekonomika. Žiūriu į praėjusį pakilimą ir verkt norisi, kad nesugebėjau pasitenkinti alga, kuri tikrai lenkė dabartinę. Juokas pro ašaras. Gal tikrai ta krizė mums naudinga? Bet netgi ne tai labiausiai džiugina, nors kai tokius dalykus pastebiu, džiaugiuosi.

Labiausiai šiais metais perspektyvą keičia Kalėdos (o juk jos ateina kiekvienais metais!). Šiemet užgimstantis Kūdikėlis, jo atėjimo, prisiminimo apie Įsikūnijimo stebuklą bangos ne kartą skalavo minčių krantus.

Laimime ne tuomet, kai už plaukų laikome nukirstą prieš galvą. Laimime, kai atpažįstame savo silpnumą ir išdrįstame prašyti pagalbos. Mažumo teologija. Pamąstai ir šypteli.

Ką gali šis gimstantis Vaikelis? Ar tikrai tikiu, kad Jis ką nors gali pakeisti? Draugams linkėdamas rašiau:

Pasaulyje tiek daug nuostabių dalykų ir tiek daug tamsos, kuri juos iškreipia. Nejaugi nenorime, kad Kas Nors juos pakeistų, atpirktų, išgrynintų?

Tada puoli kviestis Dievą, kad Jis sugrįžtų su jėga ir galybę, kad atjotų ant žirgo ir „patiestų priešus po mūsų kojomis“ ir atsitokėji – juk tos tamsos tiek daug mano širdyje! Ir supranti, kad pats gulėtum tarp lavonų. O Viešpats vėl ir vėl sugrįžta kaip Vaikelis. Turbūt toks Jo kelias – per mažumą, per silpnumą.

Kai kažkas paklausė, ko noriu Jėzaus paprašyti kitiems metams, pasakiau, kad kitais metais noriu iš tiesų Jį pamilti. Beveik kas vakarą to prašau ir kaskart vis labiau suprantu, kad būtent tai man yra svarbiausia. Juk jei mylėsiu, tai bus perkeista mano širdis, o ji – mano kūno šeimininkė. Ji liepia keltis ir gultis, džiaugtis ir liūdėti, girti ir keikti, vogti ir dalintis.

Nebandau čia mokyti, nes pačiam dar reikia tai išmokti. Išties, rašau lyg bandydamas prisiminti – viskas lyg ant liežuvio galo sukasi, lyg ranka pasiekiama, bet kaip per sapną vis atitolsta, ir vis bėgi, vejiesi…

Džiūgauki, Žeme! Mums gimė Išganytojas!
Laimingų jums Naujųjų, mielieji.

„Pantokrator“ rožančius – keltiškas kryžius, agatas, medvilninė virvelė

Prieš porą dienų „gimė“ dar pora rožantėlių. Po to, kai užsisakiau kryželių iš JAV, pagaliau vėl galiu verti ir rišti. Nuotraukoje matote rožantėlį, kurį pavadinau „Pantokrator“, nes

Jame [Jėzuje] sukurta visa,
kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima,
ar sostai, ar viešpatystės,
ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam.

Iš laiško kolosiečiams, I skyrius, XVI eilutė

Visa sukurta per Jį ir Jam. Tiesiog agato karoliukai labai priminė planetas. Labai gražus akmuo tas agatas. Toks matinis, paėmus į ranką vėsus, sunkokas. Kai Jūratė pamatė, iš karto jį ir pasisavino. Na, o man kas beliko daryti? Tik pasidžiaugti.

Tą patį vakarą surišau dar vieną – šv. Patriko, misionieriaus ir evangelisto „žalioje saloje“ rožantėlį.  Tiesa, nebeprisimenu, koks čia akmuo. Gal kas priminsit?

Šv. Patriko rožančius

Priemonės rožančiams

Keliauninko rožančius – unakito akmens karoliukai

Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …

O gal dar yra kokių nors šios maldos aspektų, susijusiu su kartojimu? Tas kartojimas vis tiek šiek tiek neramina…

Be abejonės, yra. Paminėsiu du. Kartodami maldą ir mokomės, ir atsipalaiduojame. „Ką?“ – paklausite, o mes atsakysime štai kaip.

Pirmiausia, kartodami kai ko išmokstame, kai ką įsisąmoniname. Tas „kai kas“ yra Trejybės slėpinys.

Ši malda – tai savotiškas tikėjimo išpažinimas. Tardami žodį „Kristau“ prisimename Šventąją Dvasią, nes graikiškasis žodis Chrestos ir hebrajiškasis Mešiah reiškia Pateptasis. Senojo Testamento laikais jais vadinosi karaliai, Dievo pateptieji, paskirti vadovauti Dievo tautai. Karūnacijos metu juos patepdavo aliejumi, kuris simbolizavo Dievo Dvasią, turėjusią vesti karalių (ant visų žmonių Ji nebuvo nenužengusi iki Sekminių). Taigi, jau paminėjome ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. Na, o Sūnaus nėra be Tėvo – Gyvojo Dievo. Taigi, melsdamiesi malda į Jėzų meldžiamės į visą Trejybę, apie Ją mąstome.

Taipogi, šioje maldoje rasime ir soteriologinę (išganymo) prasmę – Dievas pasigaili atgailaujančio nuodėmingo žmogaus, gelbsti jį iš nuodėmės užtariant Jėzui.

Čia rasime ir teologijos (mokymo apie Dievą). Kalbama apie Gyvąjį Dievą – Dievą, kuris pats yra amžinas, ir mums teikia gyvybę.

Žodžiu, prireikus, meldžiantis yra apie ką pamąstyti.

Kartodami dargi atsipalaiduojame. Ką? Sakau, kad atsipalaiduojame. Tikrai. Ar nėra buvę, kad ėmęsi melstis nerandame nuoširdžių žodžių, kartojame jau daugybę kartų tartus žodžius (net ir besimelsdami „laisvai“, ne nustatytas maldas)? Bepiga charizmatams! Visgi, turėdami maldą į Jėzų neprivalome vėl išrasti rato, imamės tai, ką gavome iš prosenių, įsiliejame į krikščionišką tradiciją, meldžiamės kartu su Bažnyčia, su žemėje ir Dievo artume esančiais šventaisiais. Su mumis meldžiasi ir Jėzus, ir pati Dvasia. Kai nežinome ko prašyti, Ji geriau už mus prašymus sudeda į šią maldą ir perduoda ją Jėzui, o Jėzus – Tėvui. Taigi, malda į Jėzų dar ir atpalaiduoja nuo bereikalingo spaudimo ar kaltės jausmo.

Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …

Koralinis keliauninko rožančius

Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)

Ar nėra taip, kad katalikai (o gal ir stačiatikiai), neadekvačiai vertina žmogaus ir Dievo santykį, perdėtai eskaluoja žmogaus nuodėmingumą – juk Kristus paaukojo save kaip Dievui patinkančią auką? Viskas, atlikta!

Šis klausimas šiek tiek susijęs su tuo, apie ką tik ką kalbėjomės. Nedera manyti, kad jei kažko prašysi daug kartų, kaip kad gerai paklausėte cituodami Jėzaus žodžius, būsi išklausytas. Šios abejonės susiję su tuo, kaip įsivaizduojame Dievą. Turėtume vengti abiejų kraštutiniškumų: 1) Dievas – tik šventas teisėjas, persipildęs pykčiu prieš nevertuosius; 2) Dievas (dažniausiai Jėzus) – mano draugelis, su kuriuo apie bobas gali pabazarint.

Mūsų atveju, meldžiantis „pasigailėk manęs [nusidėjėlio]“, turbūt, būtų linkstama į pirmąją klaidą, perdėtą nusižeminimą. Nors ir nereikėtų pamiršti, kad Dievas yra ŠVENTAS, „ryjanti ugnis“, „pavydus“ (Biblija epitetų negaili), turime prisiminti, kad tas pats Dievas taip pamilo savo kūrinius, kad atsiuntė savo vienintelį Sūnų, atsiuntė ne sveikųjų, bet sergančių gydyti.

Taip pat, Dievas nėra buhalteris, kad žymėtųsi mūsų maldas, kaip kokia stiuardesė Ryan Air lėktuvuose „kliksium“ skaičiuojanti keleivius. Dievui pakanka ir vieno iš širdies ištarto žodžio. Visa bėda ta, kad dažną kartą būtent tokio žodžio ir pritrūkstame. Tuomet „širdies maldai“ leidžiame mus perkeisti, pajungiame širdį Dievui, kad tą žodį „Jėzau“ galėtume ištarti tinkamai, kad su Juo susitiktume.

Ir dar. Žodžiu „pasigailėk“ be abejo, prašome, kad Dievas atleistų mums nuodėmes, bet tuo pačiu ir pripažįstame, kad esame silpni, gal prašome Dievo pagalbos, pvz.: „Viešpatie, padėk man pagyti. Pasigailėk manęs, padėk man!“ Taigi, čia melsdamiesi „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ prašome ir Dievo pagalbos.

Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

Keliauninko rožančius su ypatingais mazgais (apie juos dar rašysiu) ir slankiojančiais metaliniais karoliukais

Tai jau trečiasis įrašas šia tema. Pirmajame ir antrajame kalbėjau apie tai, kad šią maldos formą naudoju taip pat siekdamas krikščionių vienybės. Visgi, neretam broliui ar sesei iš protestantiškos tradicijos pakraipų gali kilti abejonių dėl vienų ar kitų rožančiaus kalbėjimo (maldos) aspektų. Pamėginsiu juos atspėti ir atsakyti. Daigiau padiskutuoti galima komentaruose.

Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Evangelija pagal Matą, 6 skyrius). Ar rožančius nėra tas „daugiažodžiavimas“, tušti žodžiai, kai mintys keliauja klajoti, o maldos – tik kaip žirniai į sieną?

Džiaugiuosi, kad to paklausėte. Esu girdėjęs, kaip vienas kunigas liejo savo neviltį prisimindamas moterėlę, kuri taip džiaugėsi rožančiumi, kad kas rytą besimelsdama ji visus dienos darbus susiplanuoja! Be abejo, tokius užsiėmimus sunku pavadinti malda. Čia reikėtų prisiminti kun. Ramūno Mizgirio, OFM (pranciškonas) straipsnį, publikuotą bernardinai.lt, kuriame jis rašo:

Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.

Meldžiantis rožančių (ir ne vien rožančių) nedera skubėti. Pačiam teko kelis kartus lankytis vieno kaimo parapijoje, kur kunigas, galima sakyti, per mišias lenktyniavo su vargonininku, kuris greitesnis.

Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro (ten pat).

Tęsinys: (I) (II) … (IV) (V)

Gintarinis keliauniko rožančius su gintariniu, tik iš vienos pusės nušlifuotu kryželiu, juodo gintaro didysis karoliukas ir skaidresni mažesnieji

Tęsinys: (I) … (III) (IV) (V)

Švč. Mergelės Marijos rožinio alternatyvai pirmieji man mintį pakišo anglikonai. Visas šias maldas turiu parengęs ir lietuviškai. Jas turėčiau įdėti tada, kai pakursiu rožančių e-shopą (darbai jau pradėti).

Po to, norėdamas pasisemti minčių rožančių gamybai, atradau ir katalikišką svetainę, kuri nurodė vieną knygą. Paskaičiau dar ir interviu su šios knygos autoriumi, Michael Cleary. Atsakydamas į klausimą: „Kaip Jums kilo mintis melstis Jėzaus malda?“ – kunigas rašo:

Kažkas įstrigo skaitant Jono Pauliaus II laišką apie rožinį. Jis rašė: „Rožinis – tai nuostabiausios ir didžiausios pagarbos vertos kontempletyvios krikščioniškosios maldos pavyzdys. Nors rožančius išsivystė ir Vakaruose, tai – meditacinė malda, kažkuo primenanti „širdies“ ar „Jėzaus maldą“, gimusią krikščioniškuose Rytuose“. Tai kodėl gi neapjungus šių dviejų tradicijų? Taip gimė mintis sukurti tokį rožinį, kurį galėtų melstis bet kurios tradicijos krikščionys. Kartodami maldą tariame didžiuosius, Naujajame Testamente užrašytus, kristologinius vardus. Meldžiantis be galo svarbu apmąstyti Šventojo Rašto žodžius. Ši malda visą dėmesį sutelkia į Kristų. Galiu pridurti tik tiek, kad gana dažnai taip meldžiuosi su kitų tradicijų krikščionimis, ir dar neteko girdėti nusiskundimų.

Belieka pridurti: „Amen“.

Tęsinys: (I) … (III) (IV) (V)

Keliauninko rožančius su metaliniu San Damiano kryžiumi ir tikro juodojo gintaro karoliukais

Tęsinys: … (II) (III) (IV) (V)

Nuolatiniai mano tinklaraščio skaitytojai gal prisimena, kad katalikais tapome dėl Bažnyčios vienybės. Prabėgus šiek tiek laiko, prisijungėme prie naujai susikūrusios maldos grupės, su kuria skaitėme ir meldėmės pagal kun. Liongino Virbalo parengtą knygelę „Eik į savo kambarėlį“. Pamažėl, ieškodamas priimtinų meditacinės maldos formų ir įtakotas mano draugo Alan Creech bei jo rožančių, pastaruosius pradėjau rišti pats.

Kadangi tradicinis Švč. Mergelės Marijos rožinis netraukė, prisiminiau kažkada skaitytą nežinomo rusų autoriaus parašytą knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“, kur Rytų Bažnyčios vienuolis meldžiasi taip vadinama „Jėzaus malda“ (tiksliau ją būtų vadinti „Malda į Jėzų“): Jėzau Kristau, pasigailėk manęs.

„Jėzaus malda“ (įvairiausios jos atmainos) yra bene seniausia [daug kartų] kartojamos maldos forma, siejama su „maldos virvėmis“. Bėgdami nuo persekiojimų ir ramybę II-IV a. pr Kristaus dykumoje atradę krikščionys virvę surišdavo mazgais ir traukdami juos pro pirštus ar delnus melsdavosi. Jie kartodavo dabar jau liturgine tapusią maldą: Kyrie eleison – Viešpatie, pasigailėk.

Dabar greitai prasukime apie 15 amžių ir sugrįžkime į Kielų šeimą. Kodėl buvęs protestantų pastorius sugrįžęs į katalikybę susiriša sau rožančių ir ima melstis „Jėzaus maldą“? Šiam įvadiniam įrašui pakaks atsakyti: „Dėl Bažnyčios vienybės“.

Tęsinys: … (II) (III) (IV) (V)