Nukryžiavimas

Didysis Penktadienis skirtas Jėzaus Kristaus mirčiai ant kryžiaus paminėti. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje tai – didžiausio susikaupimo diena metuose. Jei nesate praktikuojantis krikščionis, bet vis tiek norėtumėte šią dieną kažkaip paminėti, štai keletas pasiūlymų.

1. Visus kryžius ir Jėzaus paveikslus (jei tokių turite) uždenkite juoda ar violetine medžiaga ir užgesinkite visas žvakes. Tai simbolizuoja Kristaus mirtį.
2. Daugelis krikščionių šiandien pasninkauja – mažiau valgo – o sutaupytus pinigus paaukoja vargšams ar labdaros organizacijoms, meldžiasi. Galite pamėginti ir jūs. Štai – malda, kuria galite melstis kad ir prieš, po ar vietoj valgio:
   
   Jėzau, tu mus taip pamilai, kad sutikai būti nukryžiuotas ir išliejai savo brangų kraują, kad būčiau atpirkta (-s) ir išgelbėta (-s).
   Dabar, kai stabtelėju pažymėti tavo kančią ir mirtį,
   primink ir sustiprink viltį, kad esi maloningas;
   apvalyk mane nuo nuodėmių;
   palaimink mano darbus;
   man ir mano artimiesiems duok kasdienės duonos;
   padėk išgyventi sunkumus;
   palaimink mano šeimą;
   suteik man ramybės – tikrosios ramybės, kad gyvendama (-s) pagal tavo įsakymus galėčiau džiaugtis tavo artumu čia ir amžinybėje.
   Amen.
3. Jei esate katalikas, gavęs Pirmąją Komuniją ryžkitės prieiti išpažinties ir priimkite Velykinę Komuniją.
4. Beveik visur katalikų bažnyčiose šiandien einamas Kryžiaus Kelias. Tai – Kristaus Kančios ir paskutinės kelionės į Golgotos kalną, kur jis buvo nukryžiuotas, paminėjimas. Tai puiki proga prisiminti ir ne vien mintimis, bet ir kojomis žengti žingsnius su Jėzumi. Įsiklausykite į skaitomus tekstus. Pamėginkite įsivaizduoti, kad pats esate minioje. Kokius garsus girdite aplinkui? Kaip elgiasi aplinkiniai? Kaip elgtumėtės pats?
   Beje, kiekvienais metais, Didžiojo Penktadienio vakare LRT transliuoja Kryžiaus Kelio stotis iš Romoje esančio Koliziejaus.
5. Apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus (nukryžiavimą), palaidojimą ir prisikėlimą galite pasiskaityti Biblijoje: Evangelija pagal Matą 27,27–28,8; Evangelija pagal Morkų 15,16–16,19; Evangelija pagal Luką 23,26–24,35 ir Evangelija pagal Joną 19,16–20,30.

Daugiau informacijos apie Didžiojo Penktadienio pamaldas galite pasiskaityti Bernardinuose.

Monetos ant numirėlio akių. Scena iš filmo „Kalėdų giesmė“ (A Christmas Carol – 2009).

Žinau, keistokas įrašas Kalėdų įšvakarėse, bet šiom dienom apie save pastebiu suaktyvėjusį blogį. Žinoma, galima viską nurašyti sutapimams, „matai savo minčių projekcijas realybėje“ ir t.t. Kaip norit, taip interpretuokit. Na, o aš tai įvardinu taip: kaip ir tuomet, taip ir šiandien, Kristus, Pasaulio Šviesa, ateina didžiausioje tamsoje. Ten, kur viešpatavo tamsa, įsižiebė Betliejaus žvaigždė.

Taigi, apie ką mes kalbėjomės? A! Šiandien žiūrėjau (vis dar rodo) animacinį filmą „Kalėdų giesmė“. Puikus filmas, dėkui kad paklausėt. Taigi, ten buvo tokia scena, kur rodė buvusį Grinčo verslo partnerį Jokūbą – jo dvasią ar vaiduoklį. Bet prieš tai… prieš tai, pačioje filmo pradžioje ant jo lavono akių buvo padėtos monetos. Prisiminiau, kad kažkur jau buvau skaitęs apie šį paproti – dėti monetas ant lavono akių. Aha, va kur Kalėdos ir blogis aplink susitinka. Bent jau mano mintyse. Smalsumas nugalėjo, ir nusprendžiau panaršyti, patyrinėti. Gal ir jums bus įdomu.

Tai štai, viena versija (seniausia) priklauso graikams. Pasak jų, miręs žmogus atkeliaudavo prie Stikso upės (juk panašiai ir lietuviai įsivaizdavo anapus upės esantį Anapilį), tekančios Hado prieigose, kur jie susitikdavo su keltininku Charonu. Kelto mokestis buvo viena moneta (obolas ar dakė). Sumokėjęs keliaudavo toliau, o neturintis iš ko mokėti (nepalaidotas arba palaidotas be tinkamų ritualų, be monetų ant akių) klajodavo dar šimtą metų ar net visą amžinybę. Įdomu, kam reikia kitos monetos? Tiesa, sakoma, kad pinigus dėdavo ir po liežuviu!

Kita versija siejasi su lietuvių papročiais dangstyti veidrodžius kambaryje. Manyta, kad mirusio žmogaus vėlė dar nėra apsipratusi su pasikeitusia savo padėtimi ir santykiu su aplinkiniu pasauliu. Kad palengvintų jos perėjimą į mirusiųjų pasaulį, kad jos neišgąsdintų ar kartais neužrūstintų, artimieji visaip rūpindavosi velionio kūnu. Esu klausęs paskaitos, kad jei mirdavo vaikas, vežimu, kuriuo veždavo jo kūnelį, važiuodavo ir jo buvę draugai, kiti kaimo vaikai. Taip velioniui kurdavo jam patinkančią aplinką. Todėl ir monetos turėtų trukdyti atsiverti akims, apsidairyti aplinkui, ką nors nužiūrėti ar panašiai.

Skeptikai gi čia įžvelgia vien praktinę reikalo pusę. Mirusio kūnas ir toliau garina vandenį, todėl matome, kad jis susitraukia. Mūsų dienomis po vokais dedami specialūs plastmasiniai kaušeliai. Jei jų nebūtų, akys tiesiog įkristų gilyn. Neduokdie dar atsivertų. Štai kam reikėdavo monetų – paslėpti prasimerkiančias akis!

O jums kuri versija labiau patinka? Kaip renkatės gyventi jūs? Laukdami šventų Kalėdų, ar viską nurašote kaip nereikšmingą mitą ir švenčiate nežinia ką? Ar nusispjaunate prisiminę „visokias bažnytines nesąmones“, nemoralius kunigus?

Tiesa, galima lazdą perlenkti ir į kitą pusę – visu ieškoti istorinio tikslumo. Galima prisiminti, kad Jėzus turėjo gimti pavasarį, nes tuomet piemenys ganydavo avis. Betliejaus žvaigždę tapatinti su kometa. Galima prisiminti, kad daugelis kalėdinių tradicijų kyla iš pagonybės. Kaip dar demitologizuoti kalėdinę istoriją, kad tikėjimas nepalūžtų, kad atlaikytų objektyvią istorinę kritiką?

Tikrai, visos tos graikiškos istorijos apie Hadą, avis ganantys piemenys, Rytų išminčiai ar karaliai, lietuvių laidojimo papročiai man visiškai netrukdo, bet padeda gyventi. Sakysite, renkuosi iliuziją? Bet prisiminkime Paskalio argumentą: jei Dievo nėra, tikėdamas juo nieku nerizikuoji, bet jei Jis yra, tuomet netikėdamas juo rizikuoji viskuo. Nekalbu apie pragaro baimę. Kalbu apie tai, kad gyvenimas be mito, be istorijos, galų gale be vietos vaizduotei yra baisus. Žinoma, esu matęs Tim Minchino „Audrą“. Dalinai sutinku su kai kuriais jo argumentais, bet per daug čia su juo nepolemizuosiu. Man jo argumentai patvirtina vieną dalyką – grožio ieškoti reikia! Ir dar – papročiai dažnai būna naudingi.

Taigi, kaip Kalėdas švęsite jūs? Žinau, minčių šuoliai, padrikas įrašas gavosi, bet tokios jau mintys šiandien. Ar kas nors perskaitėte iki galo?

Na, ir dar gerai, kad viliuosi, jog mano tinklaraštis dar nemirė.

Sixpence None The Richer (ft. Dan Haseltine) – Silent Night

„Vaikučiai, kas yra Velykos?“ – kunigas klausia vaikų mokykloje. – „Kiaušinių šventė!“ – atsiliepė mažieji. Taip jau yra, kad tikėjimas nebėra visuomenės pagrindu. Šių dienų Europa tikrai tapo pokrikščionišku kontinentu. Bet sugrįžkime prie kiaušinių.

Kiaušinis – tai universalus gyvybės ir net viso pasaulio simbolis bei šaltinis. Tai atsispindi kinų Pangu, indų Brahmada Purana mituose, o ryškiausiai tai matome suomių epe „Kalevala“. Tad pasaulis gimė iš kiaušinio, ir pasirodo, kad nė vienam iš mūsų tai jokia naujiena.

Šiaulių „Aušros“ muziejus. Margučiai. Autorė Ona Bagdonienė. 1992 – 1997. Šiauliai. EL – 1214, EL – 1285, EL – 1066.

Ne išimtis ir Lietuva. Čia kiaušinius aukodavo deivei Žemynai. Ardamas lauką, žmogus kiaušinį įkasdavo vagos gale. Tokia simbolinė vaisingumo auka turėjusi užtikrinti gerą derlių.

Nors šie unikalios formos dariniai daugybės tautų senovės mituose užėmė itin reikšmingą vietą, o juos dažyti Persijoje imta daugiau nei pusę tūkstantmečio prieš Kristų, mokslininkai teigia, kad paprotys kiaušinius dažyti į Europą atkeliavo kartu su Evangelija, o gal ir dar vėliau. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai vis dar užsimena apie germanų pavasario deivę Eostre, kuri atitiktų asirų Astartę, o gal net baltų Austėją – derliaus ir vaisingumo deivę. Iš šio vardo, sakoma, kilo ir angliškas Velykų pavadinimas Easter. Taip teigiama remiantis palaimintojo Bede užrašais. Visgi, mokslininkų nuomonė šiuo klausimu beveik vieninga: kiaušinius Europoje dažyti pradėta kur kas vėliau.

Dar įdomesni kiaušinių ir triušių saitai. Būtų galima manyti, kad greitai besidauginantys triušiai – tobulas vaisingumo įvaizdis. Gal ir teisybė, bet pasirodo, kad šią simboliką greičiau lėmė apsirikimas. Būdavo manoma (o gal tai tik eufemistinės pasakos vaikams?), kad triušiai deda kiaušinius, nes jų guolis labai panašus į paukščio lizdą. Dažną kartą, kai triušiai iš ten išsikrausto, guolį perima pempės ar paukštukai sėjikai. Štai jums ir velykiniai triušiukai, velykiniai kiaušinukai – štai jums ir Playboy!

Šių simbolių jėgą, be abejo, užuodė ir prekybininkai. Nieko nuostabaus, kad šiandien turbūt nerastume didesnės maisto parduotuvės be margų šokoladinių kiaušinių, be vištų ir triušiukų. Visgi, pavasaris pats kalba apie bundančią gyvybę, o tėveliai nori dar labiau pradžiuginti vaikučius gražiais skanumynais.

Tai tiek apie bendrąją pasaulėjautą. Na, o krikščionys turi savą simboliką, kurią priskiria velykiniams kiaušiniams.

Štai Rytų Bažnyčioje, kur dar labiau išlaikyta senoji tradicija, kiaušinius dažo tik tamsiai raudonai. Natūraliai prisimename išlieto Jėzaus Kristaus kraują.

Krikščionims kiaušinio lukštas simbolizavo akmenį ant Kristaus kapo. Skeldami kiaušinį įsivaizduojame atsiveriantį rūsį. Matydami baltymą dėkojame už nuvalytas nuodėmęs, o atsikandę geltono trynio viliamės išvysią Naująją Jeruzalę, įsiviešpataujančią Dievo karalystę.

Šv. Jonas Damaskietis, XVIII a. teologas, vienuolis ir kunigas pateikia dar vieną kosmologinę kiaušinio interpretaciją: trynys – tai žemė, baltymas – pasaulio vandenys, plėvelė – debesys, o lukštas – dangus.

Taigi, Velykas vadinti vien „Kiaušinių švente“, lengvai sakant, yra apgailėtinas šiais laikais sekuliarizuotos krikščionijos atspindys, bet negalima ir tvirtinti, kad kiaušinis tėra pagoniškas reliktas. Ridendami margučius prisiminkime besisukančią mūsų planetą (beje, pasiskaitykite Velykų vigilijos Dievo Žodžio skaitinius – ten taip pat parašyta apie sukūrimą!), dauždami ir tikrindami kieno kiaušinis kietesnis iš naujo išgyvenkime Kristaus kančią, mirtį, nuodėmių atleidimą, nuo kapo nuritintą akmenį ir Išganytojo prisikėlimą.

S. Mokantys angliškai galite pasiskaityti ir gražių krikščioniškų papročių ir Velykinio stalo palaiminimų. Išvertęs vieną pateikiu lietuviškai:

Mūsų Viešpatie Dieve, švęsdami Velykas iš tavo dosnumo paruošėme šiuos kiaušinius. Tebūna jie mums simboliais naujos gyvybės ir nemirtingumo, pažadėtų tiems, kurie sekame tavo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Straipsnis publikuotas ir Bernardinai.lt

Štai ir vėl Gavėnia, ir vėl barstomės galvas pelenais. Gavėnios nelaukiu, bet ji ateina, neieškau, bet ji vėl mane užklumpa. Galiu nuo jos nusisukti, ignoruoti, apsimesti, kad jos nepastebėjau, bet galiu nulenkti galvą ir pripažinti sau, kad ji man reikalinga.

Apie 15 metų buvau protestantas evangelikas. Buvau ir pastorius. Ir dar šiandien išgirstu save galvojant – su nepasitikėjimu vertinant organizuotą dvasinę veiklą; priekaištaujant, kad, anava, pasninkas turėtų kilti ne kažkurią metų dieną, ne tuomet, kai kažkas (Bažnyčia) pasako, kad jau laikas pasninkauti, o tuomet, kai Dievo Dvasia nušviečia nuodėmingo žmogaus dvasios purvą, kada pats Dievas kviečia sekti paskui Jį.

Taip, iš dalies galiu pritarti šioms mintims, bet kartu ir suvokiu, kad negavus niukso į šoną tokia diena gali ir neateiti. Arba ji gali ateiti po daugelio išsisukinėjimo metų, kurių vėliau tektų nuoširdžiai gailėtis.

Šiandien Bažnyčia per apaštalą Paulių vėl primena (2 Kor 5,20 – 6,2):

Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.

Kaip Dievo bendradarbiai, mes norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną“. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!

Ir vėl galiu bandyti išsisukti, širdyje pateisinti savo tamsybes – juk ne aš, o aplinkybės kaltos! Arba galiu pasninkauti dėl žmonių, galiu prisitaikyti prie „sistemos“, bet ir toliau likti kietaširdžiu. Bet ir vėl – Bažnyčia įspėja ir apie šiuos pavojus diktuodama kitus liturginius skaitinius (Jl 2,12–18; Mt 6,1–6.16–18). Ir vėl tenka kartu su psalmininku giedoti (Ps 51):

Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę…
Aš savo kaltybę pažįstu, man vis akyse mana nedorybė.

„Geriausias argumentas priimti krikščionybę yra krikščionys – jų džiaugsmas, pasitikėjimas, pilnatvė. Kartu, stipriausias argumentas krikščionybę atmesti taip pat yra krikščionys – kai jie būna rimti ir nuliūdę, pasipūtę, neadekvačiai patenkinti savimi ir savo pasišventimu, siaurų pažiūrų, kai atsisako išklausyti kitų nuomonę, tuomet krikščionybė miršta tūkstantį kartų“ (Joe Aldrich – džeu’ a’ldrič).

Kaltas. Dieve, ateik man padėti; Viešpatie, skubėk manęs gelbėti.

Sportinis interesas: krikščionio ar krikščionies. Valstybinė lietuvių kalbos komisija »

[Graikiškas žodis leitourgia] reiškė veiksmą, kurį atlikdama žmonių grupė kartu tampa tuo, kuo be jo nebuvo vien susirinkus keletui asmenų – visuma, didesne nei jos dėmenų suma. Šis žodis reiškė žmogaus ar žmonių grupės funkciją, „tarnystę“ vardan visos bendruomenės. Todėl senovės Izraelio leitourgia buvo bendras keleto pašauktųjų (jie yra visa Bažnyčia, ekklesia – mano pastaba) darbas, kad paruoštų pasaulį Mesijo atėjimui. Ir atlikdami šiuos pasiruošimo veiksmus jie tampa tuo, kuo buvo pašaukti tapti – Dievo Izraeliu, Jo valios įrankiu. Todėl pati Bažnyčia yra leitourgia, tarnystė, pašaukimas šiame pasaulyje savo pavyzdžiu parodyti Kristų, liudyti Jį ir Jo karalystę.

Tomas Viluckas

Prieš pat prasidedant Adventui, 2010-11-26, su grupele „Kambarėlis“ pasisvečiuoti nuvykome į Palangą pas Tomą Vilucką, kur jis mums skaitė paskaitą „Advento paradoksas“. Klausėmės apie Advento žinią, Dievo „judesį“ link žmogaus, liturgiją, Bernardą Klervietį ir jo tris adventus. Paskaita gausi ne vien populiariąja teologija. Kviečiu pasiklausyti.

Šventosios Dvasios simbolis keltų religiniame folklore yra žąsis

Visagalio Dievo malonė telydi tave,
Mergelės Marijos Sūnaus malonė telydi tave,
Švelniosios Dvasios malonė telydi tave.
Dieve, skalsink malonę.

Keltiškas palaiminimas
Carmina Gadelica, Hymns & Incantations