Nukryžiavimas

Didysis Penktadienis skirtas Jėzaus Kristaus mirčiai ant kryžiaus paminėti. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje tai – didžiausio susikaupimo diena metuose. Jei nesate praktikuojantis krikščionis, bet vis tiek norėtumėte šią dieną kažkaip paminėti, štai keletas pasiūlymų.

1. Visus kryžius ir Jėzaus paveikslus (jei tokių turite) uždenkite juoda ar violetine medžiaga ir užgesinkite visas žvakes. Tai simbolizuoja Kristaus mirtį.
2. Daugelis krikščionių šiandien pasninkauja – mažiau valgo – o sutaupytus pinigus paaukoja vargšams ar labdaros organizacijoms, meldžiasi. Galite pamėginti ir jūs. Štai – malda, kuria galite melstis kad ir prieš, po ar vietoj valgio:
   
   Jėzau, tu mus taip pamilai, kad sutikai būti nukryžiuotas ir išliejai savo brangų kraują, kad būčiau atpirkta (-s) ir išgelbėta (-s).
   Dabar, kai stabtelėju pažymėti tavo kančią ir mirtį,
   primink ir sustiprink viltį, kad esi maloningas;
   apvalyk mane nuo nuodėmių;
   palaimink mano darbus;
   man ir mano artimiesiems duok kasdienės duonos;
   padėk išgyventi sunkumus;
   palaimink mano šeimą;
   suteik man ramybės – tikrosios ramybės, kad gyvendama (-s) pagal tavo įsakymus galėčiau džiaugtis tavo artumu čia ir amžinybėje.
   Amen.
3. Jei esate katalikas, gavęs Pirmąją Komuniją ryžkitės prieiti išpažinties ir priimkite Velykinę Komuniją.
4. Beveik visur katalikų bažnyčiose šiandien einamas Kryžiaus Kelias. Tai – Kristaus Kančios ir paskutinės kelionės į Golgotos kalną, kur jis buvo nukryžiuotas, paminėjimas. Tai puiki proga prisiminti ir ne vien mintimis, bet ir kojomis žengti žingsnius su Jėzumi. Įsiklausykite į skaitomus tekstus. Pamėginkite įsivaizduoti, kad pats esate minioje. Kokius garsus girdite aplinkui? Kaip elgiasi aplinkiniai? Kaip elgtumėtės pats?
   Beje, kiekvienais metais, Didžiojo Penktadienio vakare LRT transliuoja Kryžiaus Kelio stotis iš Romoje esančio Koliziejaus.
5. Apie Jėzaus mirtį ant kryžiaus (nukryžiavimą), palaidojimą ir prisikėlimą galite pasiskaityti Biblijoje: Evangelija pagal Matą 27,27–28,8; Evangelija pagal Morkų 15,16–16,19; Evangelija pagal Luką 23,26–24,35 ir Evangelija pagal Joną 19,16–20,30.

Daugiau informacijos apie Didžiojo Penktadienio pamaldas galite pasiskaityti Bernardinuose.

Sixpence None The Richer (ft. Dan Haseltine) – Silent Night

Štai ir vėl Gavėnia, ir vėl barstomės galvas pelenais. Gavėnios nelaukiu, bet ji ateina, neieškau, bet ji vėl mane užklumpa. Galiu nuo jos nusisukti, ignoruoti, apsimesti, kad jos nepastebėjau, bet galiu nulenkti galvą ir pripažinti sau, kad ji man reikalinga.

Apie 15 metų buvau protestantas evangelikas. Buvau ir pastorius. Ir dar šiandien išgirstu save galvojant – su nepasitikėjimu vertinant organizuotą dvasinę veiklą; priekaištaujant, kad, anava, pasninkas turėtų kilti ne kažkurią metų dieną, ne tuomet, kai kažkas (Bažnyčia) pasako, kad jau laikas pasninkauti, o tuomet, kai Dievo Dvasia nušviečia nuodėmingo žmogaus dvasios purvą, kada pats Dievas kviečia sekti paskui Jį.

Taip, iš dalies galiu pritarti šioms mintims, bet kartu ir suvokiu, kad negavus niukso į šoną tokia diena gali ir neateiti. Arba ji gali ateiti po daugelio išsisukinėjimo metų, kurių vėliau tektų nuoširdžiai gailėtis.

Šiandien Bažnyčia per apaštalą Paulių vėl primena (2 Kor 5,20 – 6,2):

Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.

Kaip Dievo bendradarbiai, mes norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną“. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!

Ir vėl galiu bandyti išsisukti, širdyje pateisinti savo tamsybes – juk ne aš, o aplinkybės kaltos! Arba galiu pasninkauti dėl žmonių, galiu prisitaikyti prie „sistemos“, bet ir toliau likti kietaširdžiu. Bet ir vėl – Bažnyčia įspėja ir apie šiuos pavojus diktuodama kitus liturginius skaitinius (Jl 2,12–18; Mt 6,1–6.16–18). Ir vėl tenka kartu su psalmininku giedoti (Ps 51):

Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę…
Aš savo kaltybę pažįstu, man vis akyse mana nedorybė.

[Graikiškas žodis leitourgia] reiškė veiksmą, kurį atlikdama žmonių grupė kartu tampa tuo, kuo be jo nebuvo vien susirinkus keletui asmenų – visuma, didesne nei jos dėmenų suma. Šis žodis reiškė žmogaus ar žmonių grupės funkciją, „tarnystę“ vardan visos bendruomenės. Todėl senovės Izraelio leitourgia buvo bendras keleto pašauktųjų (jie yra visa Bažnyčia, ekklesia – mano pastaba) darbas, kad paruoštų pasaulį Mesijo atėjimui. Ir atlikdami šiuos pasiruošimo veiksmus jie tampa tuo, kuo buvo pašaukti tapti – Dievo Izraeliu, Jo valios įrankiu. Todėl pati Bažnyčia yra leitourgia, tarnystė, pašaukimas šiame pasaulyje savo pavyzdžiu parodyti Kristų, liudyti Jį ir Jo karalystę.

Tomas Viluckas

Prieš pat prasidedant Adventui, 2010-11-26, su grupele „Kambarėlis“ pasisvečiuoti nuvykome į Palangą pas Tomą Vilucką, kur jis mums skaitė paskaitą „Advento paradoksas“. Klausėmės apie Advento žinią, Dievo „judesį“ link žmogaus, liturgiją, Bernardą Klervietį ir jo tris adventus. Paskaita gausi ne vien populiariąja teologija. Kviečiu pasiklausyti.

Šventosios Dvasios simbolis keltų religiniame folklore yra žąsis

Visagalio Dievo malonė telydi tave,
Mergelės Marijos Sūnaus malonė telydi tave,
Švelniosios Dvasios malonė telydi tave.
Dieve, skalsink malonę.

Keltiškas palaiminimas
Carmina Gadelica, Hymns & Incantations

„Pantokrator“ rožančius – keltiškas kryžius, agatas, medvilninė virvelė

Prieš porą dienų „gimė“ dar pora rožantėlių. Po to, kai užsisakiau kryželių iš JAV, pagaliau vėl galiu verti ir rišti. Nuotraukoje matote rožantėlį, kurį pavadinau „Pantokrator“, nes

Jame [Jėzuje] sukurta visa,
kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima,
ar sostai, ar viešpatystės,
ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam.

Iš laiško kolosiečiams, I skyrius, XVI eilutė

Visa sukurta per Jį ir Jam. Tiesiog agato karoliukai labai priminė planetas. Labai gražus akmuo tas agatas. Toks matinis, paėmus į ranką vėsus, sunkokas. Kai Jūratė pamatė, iš karto jį ir pasisavino. Na, o man kas beliko daryti? Tik pasidžiaugti.

Tą patį vakarą surišau dar vieną – šv. Patriko, misionieriaus ir evangelisto „žalioje saloje“ rožantėlį.  Tiesa, nebeprisimenu, koks čia akmuo. Gal kas priminsit?

Šv. Patriko rožančius

Priemonės rožančiams

Keliauninko rožančius – unakito akmens karoliukai

Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …

O gal dar yra kokių nors šios maldos aspektų, susijusiu su kartojimu? Tas kartojimas vis tiek šiek tiek neramina…

Be abejonės, yra. Paminėsiu du. Kartodami maldą ir mokomės, ir atsipalaiduojame. „Ką?“ – paklausite, o mes atsakysime štai kaip.

Pirmiausia, kartodami kai ko išmokstame, kai ką įsisąmoniname. Tas „kai kas“ yra Trejybės slėpinys.

Ši malda – tai savotiškas tikėjimo išpažinimas. Tardami žodį „Kristau“ prisimename Šventąją Dvasią, nes graikiškasis žodis Chrestos ir hebrajiškasis Mešiah reiškia Pateptasis. Senojo Testamento laikais jais vadinosi karaliai, Dievo pateptieji, paskirti vadovauti Dievo tautai. Karūnacijos metu juos patepdavo aliejumi, kuris simbolizavo Dievo Dvasią, turėjusią vesti karalių (ant visų žmonių Ji nebuvo nenužengusi iki Sekminių). Taigi, jau paminėjome ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. Na, o Sūnaus nėra be Tėvo – Gyvojo Dievo. Taigi, melsdamiesi malda į Jėzų meldžiamės į visą Trejybę, apie Ją mąstome.

Taipogi, šioje maldoje rasime ir soteriologinę (išganymo) prasmę – Dievas pasigaili atgailaujančio nuodėmingo žmogaus, gelbsti jį iš nuodėmės užtariant Jėzui.

Čia rasime ir teologijos (mokymo apie Dievą). Kalbama apie Gyvąjį Dievą – Dievą, kuris pats yra amžinas, ir mums teikia gyvybę.

Žodžiu, prireikus, meldžiantis yra apie ką pamąstyti.

Kartodami dargi atsipalaiduojame. Ką? Sakau, kad atsipalaiduojame. Tikrai. Ar nėra buvę, kad ėmęsi melstis nerandame nuoširdžių žodžių, kartojame jau daugybę kartų tartus žodžius (net ir besimelsdami „laisvai“, ne nustatytas maldas)? Bepiga charizmatams! Visgi, turėdami maldą į Jėzų neprivalome vėl išrasti rato, imamės tai, ką gavome iš prosenių, įsiliejame į krikščionišką tradiciją, meldžiamės kartu su Bažnyčia, su žemėje ir Dievo artume esančiais šventaisiais. Su mumis meldžiasi ir Jėzus, ir pati Dvasia. Kai nežinome ko prašyti, Ji geriau už mus prašymus sudeda į šią maldą ir perduoda ją Jėzui, o Jėzus – Tėvui. Taigi, malda į Jėzų dar ir atpalaiduoja nuo bereikalingo spaudimo ar kaltės jausmo.

Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …

Koralinis keliauninko rožančius

Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)

Ar nėra taip, kad katalikai (o gal ir stačiatikiai), neadekvačiai vertina žmogaus ir Dievo santykį, perdėtai eskaluoja žmogaus nuodėmingumą – juk Kristus paaukojo save kaip Dievui patinkančią auką? Viskas, atlikta!

Šis klausimas šiek tiek susijęs su tuo, apie ką tik ką kalbėjomės. Nedera manyti, kad jei kažko prašysi daug kartų, kaip kad gerai paklausėte cituodami Jėzaus žodžius, būsi išklausytas. Šios abejonės susiję su tuo, kaip įsivaizduojame Dievą. Turėtume vengti abiejų kraštutiniškumų: 1) Dievas – tik šventas teisėjas, persipildęs pykčiu prieš nevertuosius; 2) Dievas (dažniausiai Jėzus) – mano draugelis, su kuriuo apie bobas gali pabazarint.

Mūsų atveju, meldžiantis „pasigailėk manęs [nusidėjėlio]“, turbūt, būtų linkstama į pirmąją klaidą, perdėtą nusižeminimą. Nors ir nereikėtų pamiršti, kad Dievas yra ŠVENTAS, „ryjanti ugnis“, „pavydus“ (Biblija epitetų negaili), turime prisiminti, kad tas pats Dievas taip pamilo savo kūrinius, kad atsiuntė savo vienintelį Sūnų, atsiuntė ne sveikųjų, bet sergančių gydyti.

Taip pat, Dievas nėra buhalteris, kad žymėtųsi mūsų maldas, kaip kokia stiuardesė Ryan Air lėktuvuose „kliksium“ skaičiuojanti keleivius. Dievui pakanka ir vieno iš širdies ištarto žodžio. Visa bėda ta, kad dažną kartą būtent tokio žodžio ir pritrūkstame. Tuomet „širdies maldai“ leidžiame mus perkeisti, pajungiame širdį Dievui, kad tą žodį „Jėzau“ galėtume ištarti tinkamai, kad su Juo susitiktume.

Ir dar. Žodžiu „pasigailėk“ be abejo, prašome, kad Dievas atleistų mums nuodėmes, bet tuo pačiu ir pripažįstame, kad esame silpni, gal prašome Dievo pagalbos, pvz.: „Viešpatie, padėk man pagyti. Pasigailėk manęs, padėk man!“ Taigi, čia melsdamiesi „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ prašome ir Dievo pagalbos.

Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

Keliauninko rožančius su ypatingais mazgais (apie juos dar rašysiu) ir slankiojančiais metaliniais karoliukais

Tai jau trečiasis įrašas šia tema. Pirmajame ir antrajame kalbėjau apie tai, kad šią maldos formą naudoju taip pat siekdamas krikščionių vienybės. Visgi, neretam broliui ar sesei iš protestantiškos tradicijos pakraipų gali kilti abejonių dėl vienų ar kitų rožančiaus kalbėjimo (maldos) aspektų. Pamėginsiu juos atspėti ir atsakyti. Daigiau padiskutuoti galima komentaruose.

Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Evangelija pagal Matą, 6 skyrius). Ar rožančius nėra tas „daugiažodžiavimas“, tušti žodžiai, kai mintys keliauja klajoti, o maldos – tik kaip žirniai į sieną?

Džiaugiuosi, kad to paklausėte. Esu girdėjęs, kaip vienas kunigas liejo savo neviltį prisimindamas moterėlę, kuri taip džiaugėsi rožančiumi, kad kas rytą besimelsdama ji visus dienos darbus susiplanuoja! Be abejo, tokius užsiėmimus sunku pavadinti malda. Čia reikėtų prisiminti kun. Ramūno Mizgirio, OFM (pranciškonas) straipsnį, publikuotą bernardinai.lt, kuriame jis rašo:

Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.

Meldžiantis rožančių (ir ne vien rožančių) nedera skubėti. Pačiam teko kelis kartus lankytis vieno kaimo parapijoje, kur kunigas, galima sakyti, per mišias lenktyniavo su vargonininku, kuris greitesnis.

Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro (ten pat).

Tęsinys: (I) (II) … (IV) (V)