Sixpence None The Richer (ft. Dan Haseltine) – Silent Night
Archive for the ‘senovinė ateitis’ Category
Pelenų trečiadienis – „Aš savo kaltybę pažįstu…“
09
Kov
Štai ir vėl Gavėnia, ir vėl barstomės galvas pelenais. Gavėnios nelaukiu, bet ji ateina, neieškau, bet ji vėl mane užklumpa. Galiu nuo jos nusisukti, ignoruoti, apsimesti, kad jos nepastebėjau, bet galiu nulenkti galvą ir pripažinti sau, kad ji man reikalinga.
Apie 15 metų buvau protestantas evangelikas. Buvau ir pastorius. Ir dar šiandien išgirstu save galvojant – su nepasitikėjimu vertinant organizuotą dvasinę veiklą; priekaištaujant, kad, anava, pasninkas turėtų kilti ne kažkurią metų dieną, ne tuomet, kai kažkas (Bažnyčia) pasako, kad jau laikas pasninkauti, o tuomet, kai Dievo Dvasia nušviečia nuodėmingo žmogaus dvasios purvą, kada pats Dievas kviečia sekti paskui Jį.
Taip, iš dalies galiu pritarti šioms mintims, bet kartu ir suvokiu, kad negavus niukso į šoną tokia diena gali ir neateiti. Arba ji gali ateiti po daugelio išsisukinėjimo metų, kurių vėliau tektų nuoširdžiai gailėtis.
Šiandien Bažnyčia per apaštalą Paulių vėl primena (2 Kor 5,20 – 6,2):
Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.
Kaip Dievo bendradarbiai, mes norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną“. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!
Ir vėl galiu bandyti išsisukti, širdyje pateisinti savo tamsybes – juk ne aš, o aplinkybės kaltos! Arba galiu pasninkauti dėl žmonių, galiu prisitaikyti prie „sistemos“, bet ir toliau likti kietaširdžiu. Bet ir vėl – Bažnyčia įspėja ir apie šiuos pavojus diktuodama kitus liturginius skaitinius (Jl 2,12–18; Mt 6,1–6.16–18). Ir vėl tenka kartu su psalmininku giedoti (Ps 51):
Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę…
Aš savo kaltybę pažįstu, man vis akyse mana nedorybė.
Alexander Schmemann apie Eucharistiją ir liturgiją
12
Gru
Šiuo metu skaitau ortodoksų (stačiatikių) autoriaus Alexander Schmemanno knygą For the Life of the World (Vardan pasaulio). Išskirtinė knyga. Dabar, ypač artėjant šventoms Kalėdoms, kurios byloja apie Kristaus atėjimą (ir sugrįžimą), šie žodžiai apie liturgiją, kuri veržiasi ir už bažnyčios sienų, itin aktualūs:
[Graikiškas žodis leitourgia] reiškė veiksmą, kurį atlikdama žmonių grupė kartu tampa tuo, kuo be jo nebuvo vien susirinkus keletui asmenų – visuma, didesne nei jos dėmenų suma. Šis žodis reiškė žmogaus ar žmonių grupės funkciją, „tarnystę“ vardan visos bendruomenės. Todėl senovės Izraelio leitourgia buvo bendras keleto pašauktųjų (jie yra visa Bažnyčia, ekklesia – mano pastaba) darbas, kad paruoštų pasaulį Mesijo atėjimui. Ir atlikdami šiuos pasiruošimo veiksmus jie tampa tuo, kuo buvo pašaukti tapti – Dievo Izraeliu, Jo valios įrankiu. Todėl pati Bažnyčia yra leitourgia, tarnystė, pašaukimas šiame pasaulyje savo pavyzdžiu parodyti Kristų, liudyti Jį ir Jo karalystę.
