Monetos ant numirėlio akių. Scena iš filmo „Kalėdų giesmė“ (A Christmas Carol – 2009).

Žinau, keistokas įrašas Kalėdų įšvakarėse, bet šiom dienom apie save pastebiu suaktyvėjusį blogį. Žinoma, galima viską nurašyti sutapimams, „matai savo minčių projekcijas realybėje“ ir t.t. Kaip norit, taip interpretuokit. Na, o aš tai įvardinu taip: kaip ir tuomet, taip ir šiandien, Kristus, Pasaulio Šviesa, ateina didžiausioje tamsoje. Ten, kur viešpatavo tamsa, įsižiebė Betliejaus žvaigždė.

Taigi, apie ką mes kalbėjomės? A! Šiandien žiūrėjau (vis dar rodo) animacinį filmą „Kalėdų giesmė“. Puikus filmas, dėkui kad paklausėt. Taigi, ten buvo tokia scena, kur rodė buvusį Grinčo verslo partnerį Jokūbą – jo dvasią ar vaiduoklį. Bet prieš tai… prieš tai, pačioje filmo pradžioje ant jo lavono akių buvo padėtos monetos. Prisiminiau, kad kažkur jau buvau skaitęs apie šį paproti – dėti monetas ant lavono akių. Aha, va kur Kalėdos ir blogis aplink susitinka. Bent jau mano mintyse. Smalsumas nugalėjo, ir nusprendžiau panaršyti, patyrinėti. Gal ir jums bus įdomu.

Tai štai, viena versija (seniausia) priklauso graikams. Pasak jų, miręs žmogus atkeliaudavo prie Stikso upės (juk panašiai ir lietuviai įsivaizdavo anapus upės esantį Anapilį), tekančios Hado prieigose, kur jie susitikdavo su keltininku Charonu. Kelto mokestis buvo viena moneta (obolas ar dakė). Sumokėjęs keliaudavo toliau, o neturintis iš ko mokėti (nepalaidotas arba palaidotas be tinkamų ritualų, be monetų ant akių) klajodavo dar šimtą metų ar net visą amžinybę. Įdomu, kam reikia kitos monetos? Tiesa, sakoma, kad pinigus dėdavo ir po liežuviu!

Kita versija siejasi su lietuvių papročiais dangstyti veidrodžius kambaryje. Manyta, kad mirusio žmogaus vėlė dar nėra apsipratusi su pasikeitusia savo padėtimi ir santykiu su aplinkiniu pasauliu. Kad palengvintų jos perėjimą į mirusiųjų pasaulį, kad jos neišgąsdintų ar kartais neužrūstintų, artimieji visaip rūpindavosi velionio kūnu. Esu klausęs paskaitos, kad jei mirdavo vaikas, vežimu, kuriuo veždavo jo kūnelį, važiuodavo ir jo buvę draugai, kiti kaimo vaikai. Taip velioniui kurdavo jam patinkančią aplinką. Todėl ir monetos turėtų trukdyti atsiverti akims, apsidairyti aplinkui, ką nors nužiūrėti ar panašiai.

Skeptikai gi čia įžvelgia vien praktinę reikalo pusę. Mirusio kūnas ir toliau garina vandenį, todėl matome, kad jis susitraukia. Mūsų dienomis po vokais dedami specialūs plastmasiniai kaušeliai. Jei jų nebūtų, akys tiesiog įkristų gilyn. Neduokdie dar atsivertų. Štai kam reikėdavo monetų – paslėpti prasimerkiančias akis!

O jums kuri versija labiau patinka? Kaip renkatės gyventi jūs? Laukdami šventų Kalėdų, ar viską nurašote kaip nereikšmingą mitą ir švenčiate nežinia ką? Ar nusispjaunate prisiminę „visokias bažnytines nesąmones“, nemoralius kunigus?

Tiesa, galima lazdą perlenkti ir į kitą pusę – visu ieškoti istorinio tikslumo. Galima prisiminti, kad Jėzus turėjo gimti pavasarį, nes tuomet piemenys ganydavo avis. Betliejaus žvaigždę tapatinti su kometa. Galima prisiminti, kad daugelis kalėdinių tradicijų kyla iš pagonybės. Kaip dar demitologizuoti kalėdinę istoriją, kad tikėjimas nepalūžtų, kad atlaikytų objektyvią istorinę kritiką?

Tikrai, visos tos graikiškos istorijos apie Hadą, avis ganantys piemenys, Rytų išminčiai ar karaliai, lietuvių laidojimo papročiai man visiškai netrukdo, bet padeda gyventi. Sakysite, renkuosi iliuziją? Bet prisiminkime Paskalio argumentą: jei Dievo nėra, tikėdamas juo nieku nerizikuoji, bet jei Jis yra, tuomet netikėdamas juo rizikuoji viskuo. Nekalbu apie pragaro baimę. Kalbu apie tai, kad gyvenimas be mito, be istorijos, galų gale be vietos vaizduotei yra baisus. Žinoma, esu matęs Tim Minchino „Audrą“. Dalinai sutinku su kai kuriais jo argumentais, bet per daug čia su juo nepolemizuosiu. Man jo argumentai patvirtina vieną dalyką – grožio ieškoti reikia! Ir dar – papročiai dažnai būna naudingi.

Taigi, kaip Kalėdas švęsite jūs? Žinau, minčių šuoliai, padrikas įrašas gavosi, bet tokios jau mintys šiandien. Ar kas nors perskaitėte iki galo?

Na, ir dar gerai, kad viliuosi, jog mano tinklaraštis dar nemirė.

„Vaikučiai, kas yra Velykos?“ – kunigas klausia vaikų mokykloje. – „Kiaušinių šventė!“ – atsiliepė mažieji. Taip jau yra, kad tikėjimas nebėra visuomenės pagrindu. Šių dienų Europa tikrai tapo pokrikščionišku kontinentu. Bet sugrįžkime prie kiaušinių.

Kiaušinis – tai universalus gyvybės ir net viso pasaulio simbolis bei šaltinis. Tai atsispindi kinų Pangu, indų Brahmada Purana mituose, o ryškiausiai tai matome suomių epe „Kalevala“. Tad pasaulis gimė iš kiaušinio, ir pasirodo, kad nė vienam iš mūsų tai jokia naujiena.

Šiaulių „Aušros“ muziejus. Margučiai. Autorė Ona Bagdonienė. 1992 – 1997. Šiauliai. EL – 1214, EL – 1285, EL – 1066.

Ne išimtis ir Lietuva. Čia kiaušinius aukodavo deivei Žemynai. Ardamas lauką, žmogus kiaušinį įkasdavo vagos gale. Tokia simbolinė vaisingumo auka turėjusi užtikrinti gerą derlių.

Nors šie unikalios formos dariniai daugybės tautų senovės mituose užėmė itin reikšmingą vietą, o juos dažyti Persijoje imta daugiau nei pusę tūkstantmečio prieš Kristų, mokslininkai teigia, kad paprotys kiaušinius dažyti į Europą atkeliavo kartu su Evangelija, o gal ir dar vėliau. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai vis dar užsimena apie germanų pavasario deivę Eostre, kuri atitiktų asirų Astartę, o gal net baltų Austėją – derliaus ir vaisingumo deivę. Iš šio vardo, sakoma, kilo ir angliškas Velykų pavadinimas Easter. Taip teigiama remiantis palaimintojo Bede užrašais. Visgi, mokslininkų nuomonė šiuo klausimu beveik vieninga: kiaušinius Europoje dažyti pradėta kur kas vėliau.

Dar įdomesni kiaušinių ir triušių saitai. Būtų galima manyti, kad greitai besidauginantys triušiai – tobulas vaisingumo įvaizdis. Gal ir teisybė, bet pasirodo, kad šią simboliką greičiau lėmė apsirikimas. Būdavo manoma (o gal tai tik eufemistinės pasakos vaikams?), kad triušiai deda kiaušinius, nes jų guolis labai panašus į paukščio lizdą. Dažną kartą, kai triušiai iš ten išsikrausto, guolį perima pempės ar paukštukai sėjikai. Štai jums ir velykiniai triušiukai, velykiniai kiaušinukai – štai jums ir Playboy!

Šių simbolių jėgą, be abejo, užuodė ir prekybininkai. Nieko nuostabaus, kad šiandien turbūt nerastume didesnės maisto parduotuvės be margų šokoladinių kiaušinių, be vištų ir triušiukų. Visgi, pavasaris pats kalba apie bundančią gyvybę, o tėveliai nori dar labiau pradžiuginti vaikučius gražiais skanumynais.

Tai tiek apie bendrąją pasaulėjautą. Na, o krikščionys turi savą simboliką, kurią priskiria velykiniams kiaušiniams.

Štai Rytų Bažnyčioje, kur dar labiau išlaikyta senoji tradicija, kiaušinius dažo tik tamsiai raudonai. Natūraliai prisimename išlieto Jėzaus Kristaus kraują.

Krikščionims kiaušinio lukštas simbolizavo akmenį ant Kristaus kapo. Skeldami kiaušinį įsivaizduojame atsiveriantį rūsį. Matydami baltymą dėkojame už nuvalytas nuodėmęs, o atsikandę geltono trynio viliamės išvysią Naująją Jeruzalę, įsiviešpataujančią Dievo karalystę.

Šv. Jonas Damaskietis, XVIII a. teologas, vienuolis ir kunigas pateikia dar vieną kosmologinę kiaušinio interpretaciją: trynys – tai žemė, baltymas – pasaulio vandenys, plėvelė – debesys, o lukštas – dangus.

Taigi, Velykas vadinti vien „Kiaušinių švente“, lengvai sakant, yra apgailėtinas šiais laikais sekuliarizuotos krikščionijos atspindys, bet negalima ir tvirtinti, kad kiaušinis tėra pagoniškas reliktas. Ridendami margučius prisiminkime besisukančią mūsų planetą (beje, pasiskaitykite Velykų vigilijos Dievo Žodžio skaitinius – ten taip pat parašyta apie sukūrimą!), dauždami ir tikrindami kieno kiaušinis kietesnis iš naujo išgyvenkime Kristaus kančią, mirtį, nuodėmių atleidimą, nuo kapo nuritintą akmenį ir Išganytojo prisikėlimą.

S. Mokantys angliškai galite pasiskaityti ir gražių krikščioniškų papročių ir Velykinio stalo palaiminimų. Išvertęs vieną pateikiu lietuviškai:

Mūsų Viešpatie Dieve, švęsdami Velykas iš tavo dosnumo paruošėme šiuos kiaušinius. Tebūna jie mums simboliais naujos gyvybės ir nemirtingumo, pažadėtų tiems, kurie sekame tavo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Straipsnis publikuotas ir Bernardinai.lt

Vakar, šv. Patriko dienos proga susukom muzikinį klipuką, kuris Facebook’e sulaukė beprotiškai nepakartojamos sėkmės. Jaučiamės žvaigždėmis ir toliau populiarinam savo neišpasakytai unikalų rezultatą.

Šventosios Dvasios simbolis keltų religiniame folklore yra žąsis

Visagalio Dievo malonė telydi tave,
Mergelės Marijos Sūnaus malonė telydi tave,
Švelniosios Dvasios malonė telydi tave.
Dieve, skalsink malonę.

Keltiškas palaiminimas
Carmina Gadelica, Hymns & Incantations

10. Pernai prieš Sekimes, su šeima sugrįžome į Katalikų Bažnyčią. Sūnų pakrikštijo liepos mėnesį, per mano gimtadienį, tai jis kiek vėliau kataliku tapo. Vakaris labai nori eiti Pirmos Komunijos, todėl dabar mokosi katekizmo.

11. Anksčiau daugiau rašydavau į savo tinklaraštį. Taip dažnai neberašau. Kartais tingisi. Kartais tai – dvasinės disciplinos dalykai (santūrumas).

12. Vienaip ar kitaip, esu g33kas. Kas rytą (dažnai tuolete) tikrinu el. paštą, skaitau Twitterį, Facebook’ą, o kartais paskaitau ir Google Readerio pristatytų įrašų srautus.

Važiuodavom į kaimą – pusė valandos dainų. Važiuodavom iš kaimo namo į Vilnių – vėl dainos.

Tėvukas turėjo tokį Снежеть juostinį magnetofoną, tai yra įrašęs, kaip aš dviejų ir trijų metų kalbu, skaitau, dainuoju. Oi, geri prisiminimai.

Be to ir mama dainavo ir šoko folkloro ansambly „Jievaras“. Pats žodis reiškia mistinį gyvybės medį, paprastai augantį nepasiekiamame horizonte (šiek tiek daugiau Vikipedijoje). Mama mane vedėsi į festivalius ir koncertus – gal ten užsikrėčiau šiuo virusu?

Dabar ir pats dainuoju, groju ir šoku su „Kuršių ainiais“. Šiaip muzikantas iš manęs gal ir nekoks, bet mokausi groti armonika, bandonija, lumzdeliu, kanklėmis, lūpine armonikėle. Anksčiau dar mane mokė groti ir cimbolais, bet kai pats neturiu, o dabar nebepamoko, tai ir pamirštu jau.

7. Man patinka ne vien lietuvių, bet ir kitų šalių folkloras. Latvių ir… keltų folkloras, matyt, domina labiausiai.

8. Stengiuosi netapti darboholiku. Kažkaip tik paskutiniu metu tenka padirbėti nedarbo valandomis. Visgi, manau, kad žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiau, nei darbas: dirbu, kad gyvenčiau; negyvenu tam, kad vien dirbčiau (nors mano darbas man patinka).

Dar taip nebuvo, kad žmona mane ragintų rašyti į tinklaraštį! Atskleisiu paslaptį, nors ir taip jau aišku, kas ir kaip – tvarkomi namai, kuriuose (be kitų nebereikalingų dalykų) jau porą metų nejudintos buvo paslėptos MC, liaudyje vadinamos tiesog kasetėmis.

Išmesti gaila (čia galima prisiminti šarkas, varnas ir žiurkėnus), o kaupti nebesinori. Tai gal kas iš jūsų norėtų visas jas arba bent dalį jų priglausti? Čia rodau tik originalus, bet dar yra ir piratinių gyvas galas. Ne, nu rimtai – kas gali išmesti Metallicos ar The Smiths kasetes?

Iš čia parodytų, aišku, kai kurių aš jau ir naujose laikmenose neklausyčiau, bet ką aš žinau, gal kam visai sueitų? Žodžiu, jei kas jas visas ar dalį jų priglaustų, mane pradžiugintumėt. Tik važiuoti niekur nesiruošiu. Turėsit patys ateit ir pasiimt, nes prie plastmasės konteinerio man paprasčiau tą maišą nunešti.

Na, o kad nebūtų taip nuobodu, štai jums dar ir vienos iš čia pateikto The Smiths albumo Rank dainų. Ladies and gents, give it up for The Smiths, “The Queen is Dead!”

http://www.youtube.com/watch?v=GQ5F9yQCu_Y

Kaip jau minėjau, aną trečiadienį buvau Keisto folkloro grupės koncerte (įdedu nuorodą, tai patys apie grupę pasiskaitysit, neverta dubliuotis). Jie pristatė savo naują senųjų kalėdinių dainų programą ir jos albumą „Aleliumai loda“. Sakyčiau, neblogas reikalas – eini į nemokamą koncertą ir už 30 Lt nusiperki CD. Galima juk kitur ir alternatyviai susimokėti už bilietą, o CD nieks neduos. Buvau su Vakariu, tai sakykim, kad po 15 Lt mokėjom. Na, o CD pirkti ir taip verta. Tik va nežinau, kur jų bus galima gauti. Koncertuose tikrai pardavinės, tai jei užtiksit, o tokia muzika prie širdies, verta įsigyti. Turiu visus jų albumus (beveik visus legaliai – kada nors visiškai klaidą ištaisysiu).

Na, o dabar pasidalinsiu viena jų daina. Tikiuosi ir patys muzikantai nesupyks už tokią alternatyvią reklamą.

Atnaujinta: Dar keletą KFG fragmentų galite išgirsti čia.

Tai va, man su visu šiuo nuotaikų ir Kalėdų laukimu susisiejo vienos dainos, kurią teko neseniai išgirsti, tekstas. Jis angliškas, todėl šios kalbos nemokantiems išverčiau porą posmų:

Pažinojau dvi seseris, kurių pavardė buvo Kalėdos
Vienos vardas Aušra, o kitos Vakarė.
Panašu, kad jos užaugo nekęsdamos tų
Geros valios dienų iki šv. Stepono šventės^[*].

O tai metas valgyt, gert ir linksmintis
Kol baigsis alus ir viskis
Ir kai visas šeimos medis, kurio, deja, dar neužkasėm,
Ės tol, kol jų snukiai susprogs.

Pasiklausykim visos. Ponai ir ponios, vienetukais ir nuliukais jums groja ir dainuoja
The Chieftains, St. Stephen’s Day Murders!

Besiklausydami galite sekti žodžius.

Tai tokios tos šventos Kalėdos dažnam žmogeliui.
Ramaus Advento visiems.

^[*] Šv. Steponas buvo kankinys, kurio dieną Romos Katalikų bažnyčia švenčia iš kart po šv. Kalėdų, gruodžio 26 d. Štai tos dienos skaitiniai ir progą paaiškinantis trumpas apmąstymas.