Monetos ant numirėlio akių. Scena iš filmo „Kalėdų giesmė“ (A Christmas Carol – 2009).

Žinau, keistokas įrašas Kalėdų įšvakarėse, bet šiom dienom apie save pastebiu suaktyvėjusį blogį. Žinoma, galima viską nurašyti sutapimams, „matai savo minčių projekcijas realybėje“ ir t.t. Kaip norit, taip interpretuokit. Na, o aš tai įvardinu taip: kaip ir tuomet, taip ir šiandien, Kristus, Pasaulio Šviesa, ateina didžiausioje tamsoje. Ten, kur viešpatavo tamsa, įsižiebė Betliejaus žvaigždė.

Taigi, apie ką mes kalbėjomės? A! Šiandien žiūrėjau (vis dar rodo) animacinį filmą „Kalėdų giesmė“. Puikus filmas, dėkui kad paklausėt. Taigi, ten buvo tokia scena, kur rodė buvusį Grinčo verslo partnerį Jokūbą – jo dvasią ar vaiduoklį. Bet prieš tai… prieš tai, pačioje filmo pradžioje ant jo lavono akių buvo padėtos monetos. Prisiminiau, kad kažkur jau buvau skaitęs apie šį paproti – dėti monetas ant lavono akių. Aha, va kur Kalėdos ir blogis aplink susitinka. Bent jau mano mintyse. Smalsumas nugalėjo, ir nusprendžiau panaršyti, patyrinėti. Gal ir jums bus įdomu.

Tai štai, viena versija (seniausia) priklauso graikams. Pasak jų, miręs žmogus atkeliaudavo prie Stikso upės (juk panašiai ir lietuviai įsivaizdavo anapus upės esantį Anapilį), tekančios Hado prieigose, kur jie susitikdavo su keltininku Charonu. Kelto mokestis buvo viena moneta (obolas ar dakė). Sumokėjęs keliaudavo toliau, o neturintis iš ko mokėti (nepalaidotas arba palaidotas be tinkamų ritualų, be monetų ant akių) klajodavo dar šimtą metų ar net visą amžinybę. Įdomu, kam reikia kitos monetos? Tiesa, sakoma, kad pinigus dėdavo ir po liežuviu!

Kita versija siejasi su lietuvių papročiais dangstyti veidrodžius kambaryje. Manyta, kad mirusio žmogaus vėlė dar nėra apsipratusi su pasikeitusia savo padėtimi ir santykiu su aplinkiniu pasauliu. Kad palengvintų jos perėjimą į mirusiųjų pasaulį, kad jos neišgąsdintų ar kartais neužrūstintų, artimieji visaip rūpindavosi velionio kūnu. Esu klausęs paskaitos, kad jei mirdavo vaikas, vežimu, kuriuo veždavo jo kūnelį, važiuodavo ir jo buvę draugai, kiti kaimo vaikai. Taip velioniui kurdavo jam patinkančią aplinką. Todėl ir monetos turėtų trukdyti atsiverti akims, apsidairyti aplinkui, ką nors nužiūrėti ar panašiai.

Skeptikai gi čia įžvelgia vien praktinę reikalo pusę. Mirusio kūnas ir toliau garina vandenį, todėl matome, kad jis susitraukia. Mūsų dienomis po vokais dedami specialūs plastmasiniai kaušeliai. Jei jų nebūtų, akys tiesiog įkristų gilyn. Neduokdie dar atsivertų. Štai kam reikėdavo monetų – paslėpti prasimerkiančias akis!

O jums kuri versija labiau patinka? Kaip renkatės gyventi jūs? Laukdami šventų Kalėdų, ar viską nurašote kaip nereikšmingą mitą ir švenčiate nežinia ką? Ar nusispjaunate prisiminę „visokias bažnytines nesąmones“, nemoralius kunigus?

Tiesa, galima lazdą perlenkti ir į kitą pusę – visu ieškoti istorinio tikslumo. Galima prisiminti, kad Jėzus turėjo gimti pavasarį, nes tuomet piemenys ganydavo avis. Betliejaus žvaigždę tapatinti su kometa. Galima prisiminti, kad daugelis kalėdinių tradicijų kyla iš pagonybės. Kaip dar demitologizuoti kalėdinę istoriją, kad tikėjimas nepalūžtų, kad atlaikytų objektyvią istorinę kritiką?

Tikrai, visos tos graikiškos istorijos apie Hadą, avis ganantys piemenys, Rytų išminčiai ar karaliai, lietuvių laidojimo papročiai man visiškai netrukdo, bet padeda gyventi. Sakysite, renkuosi iliuziją? Bet prisiminkime Paskalio argumentą: jei Dievo nėra, tikėdamas juo nieku nerizikuoji, bet jei Jis yra, tuomet netikėdamas juo rizikuoji viskuo. Nekalbu apie pragaro baimę. Kalbu apie tai, kad gyvenimas be mito, be istorijos, galų gale be vietos vaizduotei yra baisus. Žinoma, esu matęs Tim Minchino „Audrą“. Dalinai sutinku su kai kuriais jo argumentais, bet per daug čia su juo nepolemizuosiu. Man jo argumentai patvirtina vieną dalyką – grožio ieškoti reikia! Ir dar – papročiai dažnai būna naudingi.

Taigi, kaip Kalėdas švęsite jūs? Žinau, minčių šuoliai, padrikas įrašas gavosi, bet tokios jau mintys šiandien. Ar kas nors perskaitėte iki galo?

Na, ir dar gerai, kad viliuosi, jog mano tinklaraštis dar nemirė.

„Vaikučiai, kas yra Velykos?“ – kunigas klausia vaikų mokykloje. – „Kiaušinių šventė!“ – atsiliepė mažieji. Taip jau yra, kad tikėjimas nebėra visuomenės pagrindu. Šių dienų Europa tikrai tapo pokrikščionišku kontinentu. Bet sugrįžkime prie kiaušinių.

Kiaušinis – tai universalus gyvybės ir net viso pasaulio simbolis bei šaltinis. Tai atsispindi kinų Pangu, indų Brahmada Purana mituose, o ryškiausiai tai matome suomių epe „Kalevala“. Tad pasaulis gimė iš kiaušinio, ir pasirodo, kad nė vienam iš mūsų tai jokia naujiena.

Šiaulių „Aušros“ muziejus. Margučiai. Autorė Ona Bagdonienė. 1992 – 1997. Šiauliai. EL – 1214, EL – 1285, EL – 1066.

Ne išimtis ir Lietuva. Čia kiaušinius aukodavo deivei Žemynai. Ardamas lauką, žmogus kiaušinį įkasdavo vagos gale. Tokia simbolinė vaisingumo auka turėjusi užtikrinti gerą derlių.

Nors šie unikalios formos dariniai daugybės tautų senovės mituose užėmė itin reikšmingą vietą, o juos dažyti Persijoje imta daugiau nei pusę tūkstantmečio prieš Kristų, mokslininkai teigia, kad paprotys kiaušinius dažyti į Europą atkeliavo kartu su Evangelija, o gal ir dar vėliau. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai vis dar užsimena apie germanų pavasario deivę Eostre, kuri atitiktų asirų Astartę, o gal net baltų Austėją – derliaus ir vaisingumo deivę. Iš šio vardo, sakoma, kilo ir angliškas Velykų pavadinimas Easter. Taip teigiama remiantis palaimintojo Bede užrašais. Visgi, mokslininkų nuomonė šiuo klausimu beveik vieninga: kiaušinius Europoje dažyti pradėta kur kas vėliau.

Dar įdomesni kiaušinių ir triušių saitai. Būtų galima manyti, kad greitai besidauginantys triušiai – tobulas vaisingumo įvaizdis. Gal ir teisybė, bet pasirodo, kad šią simboliką greičiau lėmė apsirikimas. Būdavo manoma (o gal tai tik eufemistinės pasakos vaikams?), kad triušiai deda kiaušinius, nes jų guolis labai panašus į paukščio lizdą. Dažną kartą, kai triušiai iš ten išsikrausto, guolį perima pempės ar paukštukai sėjikai. Štai jums ir velykiniai triušiukai, velykiniai kiaušinukai – štai jums ir Playboy!

Šių simbolių jėgą, be abejo, užuodė ir prekybininkai. Nieko nuostabaus, kad šiandien turbūt nerastume didesnės maisto parduotuvės be margų šokoladinių kiaušinių, be vištų ir triušiukų. Visgi, pavasaris pats kalba apie bundančią gyvybę, o tėveliai nori dar labiau pradžiuginti vaikučius gražiais skanumynais.

Tai tiek apie bendrąją pasaulėjautą. Na, o krikščionys turi savą simboliką, kurią priskiria velykiniams kiaušiniams.

Štai Rytų Bažnyčioje, kur dar labiau išlaikyta senoji tradicija, kiaušinius dažo tik tamsiai raudonai. Natūraliai prisimename išlieto Jėzaus Kristaus kraują.

Krikščionims kiaušinio lukštas simbolizavo akmenį ant Kristaus kapo. Skeldami kiaušinį įsivaizduojame atsiveriantį rūsį. Matydami baltymą dėkojame už nuvalytas nuodėmęs, o atsikandę geltono trynio viliamės išvysią Naująją Jeruzalę, įsiviešpataujančią Dievo karalystę.

Šv. Jonas Damaskietis, XVIII a. teologas, vienuolis ir kunigas pateikia dar vieną kosmologinę kiaušinio interpretaciją: trynys – tai žemė, baltymas – pasaulio vandenys, plėvelė – debesys, o lukštas – dangus.

Taigi, Velykas vadinti vien „Kiaušinių švente“, lengvai sakant, yra apgailėtinas šiais laikais sekuliarizuotos krikščionijos atspindys, bet negalima ir tvirtinti, kad kiaušinis tėra pagoniškas reliktas. Ridendami margučius prisiminkime besisukančią mūsų planetą (beje, pasiskaitykite Velykų vigilijos Dievo Žodžio skaitinius – ten taip pat parašyta apie sukūrimą!), dauždami ir tikrindami kieno kiaušinis kietesnis iš naujo išgyvenkime Kristaus kančią, mirtį, nuodėmių atleidimą, nuo kapo nuritintą akmenį ir Išganytojo prisikėlimą.

S. Mokantys angliškai galite pasiskaityti ir gražių krikščioniškų papročių ir Velykinio stalo palaiminimų. Išvertęs vieną pateikiu lietuviškai:

Mūsų Viešpatie Dieve, švęsdami Velykas iš tavo dosnumo paruošėme šiuos kiaušinius. Tebūna jie mums simboliais naujos gyvybės ir nemirtingumo, pažadėtų tiems, kurie sekame tavo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Straipsnis publikuotas ir Bernardinai.lt

Vakar, šv. Patriko dienos proga susukom muzikinį klipuką, kuris Facebook’e sulaukė beprotiškai nepakartojamos sėkmės. Jaučiamės žvaigždėmis ir toliau populiarinam savo neišpasakytai unikalų rezultatą.

Šventosios Dvasios simbolis keltų religiniame folklore yra žąsis

Visagalio Dievo malonė telydi tave,
Mergelės Marijos Sūnaus malonė telydi tave,
Švelniosios Dvasios malonė telydi tave.
Dieve, skalsink malonę.

Keltiškas palaiminimas
Carmina Gadelica, Hymns & Incantations

Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertės Baltųjų lankų dovanų čekį, todėl atsiradus laisvai minutei (liepa man ypač buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinės piligrimystės meką – A!#$$*lį!

Bėda ta, kad visus pinigėlius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygyną užvažiavęs ir anksčiau, bet tąkart nusipirkau tik knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios Tėvui“ (už grynus).

Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:

Bažnyčios tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos susirinkimo

Ankstyvosios krikščionybės istorija, jos raštija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualūs.
Ši antologija skirta pristatyti seniausiojo Bažnyčios Tėvų laikotarpio (iki krikščionybės įteisinimo) kūrybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.

Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.

Thomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“

Ši knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mėgstamų tėvo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmąstymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų Bažnyčios askezės tradicija, ypač šv. Kryžiaus Jono ir šv. Bernardo Klerviečio mokymu, siekia tiesiog paprastai išskleisti krikščioniškąjį malonės gyvenimą, tad visa, kas joje rašoma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.

Thomas Mertonas skaitytojo sielon sėja daugybę sėklų – nepaprastai brandžių minčių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius stengiasi išjudinti snaudžiančias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdėmų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Ši knyga – tai penas išalkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dėl Jo ir su Juo.

Anksčiau jau esu skaitęs Mertono laiškus bei „Kontempiatyviąją maldą“. Tikrai žinau, kad šis autorius nenuvils.

Na, o trečiąją pasiėmiau šiek tiek iš nostalgijos, pasidžiaugti:

Vytautas Mačernis, „Vėl žemės ilgesy“

Galbūt šis naujas Mačernio poezijos leidimas suformuos dar vieną skaitytojų kartą, nes eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona Ruseckaitė/

Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje turėjau draugę, kuriai labai patiko Mačernis. Kartą, kai pas ją lankiausi, ji mokėsi vieną iš jo trioletų mintinai:

Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.

Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.

Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.

Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.

10. Pernai prieš Sekimes, su šeima sugrįžome į Katalikų Bažnyčią. Sūnų pakrikštijo liepos mėnesį, per mano gimtadienį, tai jis kiek vėliau kataliku tapo. Vakaris labai nori eiti Pirmos Komunijos, todėl dabar mokosi katekizmo.

11. Anksčiau daugiau rašydavau į savo tinklaraštį. Taip dažnai neberašau. Kartais tingisi. Kartais tai – dvasinės disciplinos dalykai (santūrumas).

12. Vienaip ar kitaip, esu g33kas. Kas rytą (dažnai tuolete) tikrinu el. paštą, skaitau Twitterį, Facebook’ą, o kartais paskaitau ir Google Readerio pristatytų įrašų srautus.

Važiuodavom į kaimą – pusė valandos dainų. Važiuodavom iš kaimo namo į Vilnių – vėl dainos.

Tėvukas turėjo tokį Снежеть juostinį magnetofoną, tai yra įrašęs, kaip aš dviejų ir trijų metų kalbu, skaitau, dainuoju. Oi, geri prisiminimai.

Be to ir mama dainavo ir šoko folkloro ansambly „Jievaras“. Pats žodis reiškia mistinį gyvybės medį, paprastai augantį nepasiekiamame horizonte (šiek tiek daugiau Vikipedijoje). Mama mane vedėsi į festivalius ir koncertus – gal ten užsikrėčiau šiuo virusu?

Dabar ir pats dainuoju, groju ir šoku su „Kuršių ainiais“. Šiaip muzikantas iš manęs gal ir nekoks, bet mokausi groti armonika, bandonija, lumzdeliu, kanklėmis, lūpine armonikėle. Anksčiau dar mane mokė groti ir cimbolais, bet kai pats neturiu, o dabar nebepamoko, tai ir pamirštu jau.

7. Man patinka ne vien lietuvių, bet ir kitų šalių folkloras. Latvių ir… keltų folkloras, matyt, domina labiausiai.

8. Stengiuosi netapti darboholiku. Kažkaip tik paskutiniu metu tenka padirbėti nedarbo valandomis. Visgi, manau, kad žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiau, nei darbas: dirbu, kad gyvenčiau; negyvenu tam, kad vien dirbčiau (nors mano darbas man patinka).

Besiklausant dainos Airijai ir bedainuojant kartu (žodžiai su akordais) gimė mintis, kurią dar patvirtino koncertinės dainos versijos pabaigoje The Dubliners solisto žodžiai, kad iš pradžių ši daina buvo parašyta Anglijai! Taigi, gimė idėja: pasivokime šią dainą dar kartą, tik šįkart ją parašykime Lietuvai!

Skelbiu open source projektą: Blogeriai už Lietuvą!

Pasiklausykite dainos dar keletą kartų, įsiskaitykite į žodžius, pamėginkite įsivaizduoti tai, apie ką dainuojama. Dabar įsivaizduokite, kur panašius jausmus galima patirti Lietuvoje.

Išversti dainą būtų neįdomu. Perrašykim ją! Pabandykim tai padaryti komentarų pagalba.

Jei muzika ir poezija – ne jūsų arkliukas, vis tiek galite prisidėti prie šio projekto. Pakvieskite ir kitus per savo tinklaraščius ar forumus. Jei turite kitų pasiūlymų, visada prašom.

Kiek gražiau atliekamą tos pačios dainos versiją (tie patys atlikėjai) rasite čia.

Drįstu sutikti, bet pasilieku teisę ir švelniai pakritikuoti.

Savukynas, paminėdamas redakciją, man priminė apie jau seniai mąstytą šios problemos aspektą – dažnam tinklaraščio (na, čia tas pats, kaip ir blogas ) įrašui pristinga išbaigtumo. Neretai autorius apsiriboja šališkais informacijos šaltiniais, neatsižvelgia į oponentų nuomonę. Tiesa, dovanokit – ar tradicinė žiniasklaida turi tam imunitetą? Neretai pristinga laiko (o gal ir noro) informaciją patikrinti. Nepamirškim ir įrašų turinio, stiliaus. Net ir dabar rašydamas suvokiu, kad jei siųsčiau šį įrašą kokiam nors laikraščiui ar portalui, daugiau prie jo padirbėčiau (juk už tai, neretai, moka pinigus). Taigi, patikimumas, gramatika, stilius.

Tai (ypač pasitikėjimas informacija ir pasitikėjimo stoka) rimti argumentai. Kai kurie sociologai (Tadas Leončikas, „Žvilgsnis į žiniasklaidą: Nemąstau, todėl ir pasitikiu spauda“) tvirtina, kad Lietuvos visuomenė stokoja kritinio mąstymo, todėl yra linkusi aklai tikėti tuo, ką rašo žurnalistai. Labai rekomenduoju pasiskaityti aukščiau paminėtą straipsnį – jame ši problema nagrinėjama kur kas plačiau.

Visgi, nereikėtų pamiršti Lietuvos Ryto, Respublikos, 15 minučių ir kitų dienraščių, kuriuose nemažą dalį publikacijų sudaro užsakomieji straipsniai. Juose objektyvumo nebūčiau linkęs ieškoti. Tiesa, norėčiau tikėti, kad redakcija vis tik įvertintų kiek gražiai galima atsiliepti apie rašomąjį subjektą, nors vis tiek beveik nebeskaitau dienraščių, mažai žiūriu televizijos. Mano pasitikėjimo žiniasklaida kreivė neria žemyn, o šansai, kad blogsfera apie vieną ar kitą dalyką parašys įdomiau, didėja.

Iš pozityvios pusės, negaliu nepastebėti, kad į laidą pakviesti žurnalistai rimtai įvertino blogus, gerai atsiliepė apie juos kaip apie žiniasklaidos alternatyvą ar jos papildymą. Kalbėta apie kažkuriame metro dingusią elektra, JAV nukritusį erdvėlaivį – blogeriai apšovė žurnalistus pirmieji parašę apie šių įvykių aplinkybes.

Na, o žvelgiant plačiau, susilaikyčiau tinklaraščius tiesiogiai lyginti su žiniasklaida. Visgi, tai kad ir giminingas, bet kitoks padaras (pavyzdžiui, kaip šuo ir vilkas). Blogai nėra vien žiniasklaida (žinių sklaida). Tai ir bendravimo priemonė. Juk bene kiekvienas, paskelbęs naują įrašą, tikimės, kad žmonės ne tik jį perskaitys, bet ir paliks komentarų ( <- seklumos skaitytojai, atkreipkite dėmesį ). Mes norime bendrauti, laukiam, kada mus papildys, pataisys, o gal ir pagirs.

Reziume: laida man patiko. Žurnalistai blogerius įvertino teigiamai – juk ir patys rašo blogus!

Beje, šiandien patyriau keistą fenomeną – lrt.lt lūždavo leidžiant ją MAC OS X platformoje, nepriklausomai ar tai buvo FF, ar Safari (Camino nebandžiau, bet spėju, kad būtų tas pats). Windowsuose abi naršyklės atsiverdavo be problemų. Gaila, kad LRT kūrėjai per mažai skiria dėmesio MAC naudotojams. Teisybė, gali būti, kad tai būtent mano kompiuterio sąrankos problemos.

O dabar visai asmeniškai. Šį straipsnelį galėjau parašyti vien todėl, kad vakar atsitiko susirgti. Temperatūra, kad ir nedidelė, įkalino mane namuose. Reikės padaryti keletą darbelių „nuotoliniu būdu“, bet šiandien galiu šiek tiek dėmesio skirti ir sau. Gal ir ne koks čia poilsis rašyti, gal ir nemalonu sirgti, bet save palepinti vis tiek malonu.