Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertės Baltųjų lankų dovanų čekį, todėl atsiradus laisvai minutei (liepa man ypač buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinės piligrimystės meką – A!#$$*lį!

Bėda ta, kad visus pinigėlius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygyną užvažiavęs ir anksčiau, bet tąkart nusipirkau tik knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios Tėvui“ (už grynus).

Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:

Bažnyčios tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos susirinkimo

Ankstyvosios krikščionybės istorija, jos raštija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualūs.
Ši antologija skirta pristatyti seniausiojo Bažnyčios Tėvų laikotarpio (iki krikščionybės įteisinimo) kūrybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.

Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.

Thomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“

Ši knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mėgstamų tėvo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmąstymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų Bažnyčios askezės tradicija, ypač šv. Kryžiaus Jono ir šv. Bernardo Klerviečio mokymu, siekia tiesiog paprastai išskleisti krikščioniškąjį malonės gyvenimą, tad visa, kas joje rašoma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.

Thomas Mertonas skaitytojo sielon sėja daugybę sėklų – nepaprastai brandžių minčių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius stengiasi išjudinti snaudžiančias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdėmų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Ši knyga – tai penas išalkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dėl Jo ir su Juo.

Anksčiau jau esu skaitęs Mertono laiškus bei „Kontempiatyviąją maldą“. Tikrai žinau, kad šis autorius nenuvils.

Na, o trečiąją pasiėmiau šiek tiek iš nostalgijos, pasidžiaugti:

Vytautas Mačernis, „Vėl žemės ilgesy“

Galbūt šis naujas Mačernio poezijos leidimas suformuos dar vieną skaitytojų kartą, nes eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona Ruseckaitė/

Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje turėjau draugę, kuriai labai patiko Mačernis. Kartą, kai pas ją lankiausi, ji mokėsi vieną iš jo trioletų mintinai:

Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.

Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.

Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.

Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.

www.youtube.com/watch?v=XfqVdSb32tw

10. Pernai prieš Sekimes, su šeima sugrįžome į Katalikų Bažnyčią. Sūnų pakrikštijo liepos mėnesį, per mano gimtadienį, tai jis kiek vėliau kataliku tapo. Vakaris labai nori eiti Pirmos Komunijos, todėl dabar mokosi katekizmo.

11. Anksčiau daugiau rašydavau į savo tinklaraštį. Taip dažnai neberašau. Kartais tingisi. Kartais tai – dvasinės disciplinos dalykai (santūrumas).

12. Vienaip ar kitaip, esu g33kas. Kas rytą (dažnai tuolete) tikrinu el. paštą, skaitau Twitterį, Facebook’ą, o kartais paskaitau ir Google Readerio pristatytų įrašų srautus.

Važiuodavom į kaimą – pusė valandos dainų. Važiuodavom iš kaimo namo į Vilnių – vėl dainos.

Tėvukas turėjo tokį Снежеть juostinį magnetofoną, tai yra įrašęs, kaip aš dviejų ir trijų metų kalbu, skaitau, dainuoju. Oi, geri prisiminimai.

Be to ir mama dainavo ir šoko folkloro ansambly „Jievaras“. Pats žodis reiškia mistinį gyvybės medį, paprastai augantį nepasiekiamame horizonte (šiek tiek daugiau Vikipedijoje). Mama mane vedėsi į festivalius ir koncertus – gal ten užsikrėčiau šiuo virusu?

Dabar ir pats dainuoju, groju ir šoku su „Kuršių ainiais“. Šiaip muzikantas iš manęs gal ir nekoks, bet mokausi groti armonika, bandonija, lumzdeliu, kanklėmis, lūpine armonikėle. Anksčiau dar mane mokė groti ir cimbolais, bet kai pats neturiu, o dabar nebepamoko, tai ir pamirštu jau.

7. Man patinka ne vien lietuvių, bet ir kitų šalių folkloras. Latvių ir… keltų folkloras, matyt, domina labiausiai.

8. Stengiuosi netapti darboholiku. Kažkaip tik paskutiniu metu tenka padirbėti nedarbo valandomis. Visgi, manau, kad žmonių tarpusavio santykiai yra svarbiau, nei darbas: dirbu, kad gyvenčiau; negyvenu tam, kad vien dirbčiau (nors mano darbas man patinka).

Besiklausant dainos Airijai ir bedainuojant kartu (žodžiai su akordais) gimė mintis, kurią dar patvirtino koncertinės dainos versijos pabaigoje The Dubliners solisto žodžiai, kad iš pradžių ši daina buvo parašyta Anglijai! Taigi, gimė idėja: pasivokime šią dainą dar kartą, tik šįkart ją parašykime Lietuvai!

Skelbiu open source projektą: Blogeriai už Lietuvą!

Pasiklausykite dainos dar keletą kartų, įsiskaitykite į žodžius, pamėginkite įsivaizduoti tai, apie ką dainuojama. Dabar įsivaizduokite, kur panašius jausmus galima patirti Lietuvoje.

Išversti dainą būtų neįdomu. Perrašykim ją! Pabandykim tai padaryti komentarų pagalba.

Jei muzika ir poezija – ne jūsų arkliukas, vis tiek galite prisidėti prie šio projekto. Pakvieskite ir kitus per savo tinklaraščius ar forumus. Jei turite kitų pasiūlymų, visada prašom.

Kiek gražiau atliekamą tos pačios dainos versiją (tie patys atlikėjai) rasite čia.

Drįstu sutikti, bet pasilieku teisę ir švelniai pakritikuoti.

Savukynas, paminėdamas redakciją, man priminė apie jau seniai mąstytą šios problemos aspektą – dažnam tinklaraščio (na, čia tas pats, kaip ir blogas ) įrašui pristinga išbaigtumo. Neretai autorius apsiriboja šališkais informacijos šaltiniais, neatsižvelgia į oponentų nuomonę. Tiesa, dovanokit – ar tradicinė žiniasklaida turi tam imunitetą? Neretai pristinga laiko (o gal ir noro) informaciją patikrinti. Nepamirškim ir įrašų turinio, stiliaus. Net ir dabar rašydamas suvokiu, kad jei siųsčiau šį įrašą kokiam nors laikraščiui ar portalui, daugiau prie jo padirbėčiau (juk už tai, neretai, moka pinigus). Taigi, patikimumas, gramatika, stilius.

Tai (ypač pasitikėjimas informacija ir pasitikėjimo stoka) rimti argumentai. Kai kurie sociologai (Tadas Leončikas, „Žvilgsnis į žiniasklaidą: Nemąstau, todėl ir pasitikiu spauda“) tvirtina, kad Lietuvos visuomenė stokoja kritinio mąstymo, todėl yra linkusi aklai tikėti tuo, ką rašo žurnalistai. Labai rekomenduoju pasiskaityti aukščiau paminėtą straipsnį – jame ši problema nagrinėjama kur kas plačiau.

Visgi, nereikėtų pamiršti Lietuvos Ryto, Respublikos, 15 minučių ir kitų dienraščių, kuriuose nemažą dalį publikacijų sudaro užsakomieji straipsniai. Juose objektyvumo nebūčiau linkęs ieškoti. Tiesa, norėčiau tikėti, kad redakcija vis tik įvertintų kiek gražiai galima atsiliepti apie rašomąjį subjektą, nors vis tiek beveik nebeskaitau dienraščių, mažai žiūriu televizijos. Mano pasitikėjimo žiniasklaida kreivė neria žemyn, o šansai, kad blogsfera apie vieną ar kitą dalyką parašys įdomiau, didėja.

Iš pozityvios pusės, negaliu nepastebėti, kad į laidą pakviesti žurnalistai rimtai įvertino blogus, gerai atsiliepė apie juos kaip apie žiniasklaidos alternatyvą ar jos papildymą. Kalbėta apie kažkuriame metro dingusią elektra, JAV nukritusį erdvėlaivį – blogeriai apšovė žurnalistus pirmieji parašę apie šių įvykių aplinkybes.

Na, o žvelgiant plačiau, susilaikyčiau tinklaraščius tiesiogiai lyginti su žiniasklaida. Visgi, tai kad ir giminingas, bet kitoks padaras (pavyzdžiui, kaip šuo ir vilkas). Blogai nėra vien žiniasklaida (žinių sklaida). Tai ir bendravimo priemonė. Juk bene kiekvienas, paskelbęs naują įrašą, tikimės, kad žmonės ne tik jį perskaitys, bet ir paliks komentarų ( <- seklumos skaitytojai, atkreipkite dėmesį ). Mes norime bendrauti, laukiam, kada mus papildys, pataisys, o gal ir pagirs.

Reziume: laida man patiko. Žurnalistai blogerius įvertino teigiamai – juk ir patys rašo blogus!

Beje, šiandien patyriau keistą fenomeną – lrt.lt lūždavo leidžiant ją MAC OS X platformoje, nepriklausomai ar tai buvo FF, ar Safari (Camino nebandžiau, bet spėju, kad būtų tas pats). Windowsuose abi naršyklės atsiverdavo be problemų. Gaila, kad LRT kūrėjai per mažai skiria dėmesio MAC naudotojams. Teisybė, gali būti, kad tai būtent mano kompiuterio sąrankos problemos.

O dabar visai asmeniškai. Šį straipsnelį galėjau parašyti vien todėl, kad vakar atsitiko susirgti. Temperatūra, kad ir nedidelė, įkalino mane namuose. Reikės padaryti keletą darbelių „nuotoliniu būdu“, bet šiandien galiu šiek tiek dėmesio skirti ir sau. Gal ir ne koks čia poilsis rašyti, gal ir nemalonu sirgti, bet save palepinti vis tiek malonu.

Žodžiu, valgau šiandien ir matau, kaip šalia manęs sėdinti pora išsitraukia laikraščius beigi pradeda juos vartyti, skaityti. Kažkaip nevalingai prisiminiau Bulgakovo herojų prof. Filipą Filipovičių Preobroženksį (vaid. Jevgenijus Jevstignėjėvas) iš filmo (OK, pirma buvo romanas) Šuns širdis. Profesorius primygtinai tvirtino, kad „laikraščiai prie maisto trukdo virškinimui“. Taip norėjosi tiems žmonėms tai priminti. Tuo labiau, kad tai – tikra tiesa, juk tiek laikraščiuose neigiamos informacijos.

Na, o štai trumpa ištrauka iš šio kultinio filmo. Veiksmas prie to paties stalo. Dialogas apie razrūchą.

www.youtube.com/watch?v=RoxHiquqycc

Mes šiandien visą dieną klausomės Vytauto dainų. Tikrai Respect iš didžiosios raidės šitam žmogui. Vakare žiūrėsim „Maža išpažintis“ (1971), kur jis vaidino.

Mirtis vėl iššiepusi blizgina dantimis, bet ateis laikas, kai tie dantys bus išmušti, kai mirties nebeliks.

Foto iš delfi.lt

Šiandien, apverkdamas senas MC kasetes nusprendžiau kiek paklausyti jose įrašytos muzikos. Ausį patraukė The Cure. Net negalvojau, kad užlies tokie brangūs prisiminimai. Kažkada su šia grupe mane supažindino toks bendrakursis Šalaviejus (aha, tas, kur Lazdynuose gyveno, o po to, kiek žinau, tapo lakūnu ir skraidė kažkur Pakistane). Jis buvo alternatyviosios muzikos gerbėjas, tai užrodė ir The Cure. Taip smagiai klausiausi Hanging Garden dainos (na, epitetas smagiai čia gal ir netinka), kad panorau ir su jumis pasidalinti šiais šiltais psichodeliniais prisiminimais (koncertinis klipas įrašo pabaigoje).

Šiek tiek pasiskaičiau apie pačią grupę ir sužinojau, kad ji nemažai kaitaliojo stilius, nors šiaip savo braižą išlaikė – logiška ir nuoseklu. Pradžioje grojo post-punk ir New Wave, metamorfavo į gothic rock, o po to, kai ją jau reikėjo šiek tiek gaivinti (kokios tiesioginės paralelės su kai kuriomis blogosferos tendencijomis), Robertas Smithas savo kuriamą muziką pasaldino popso akordais vis tik išlaikydamas savo kūrybinį įvaizdį.

Vienaip ar kitaip, mėgautis ar kritikuoti jų poeziją, pasileisti į aistrų ir psichodelinių regėjimų pasaulį ar jam priešintis – kiekvieno pasirinkimas. Na, o man ši daina vis tiek kelia brangius prisiminimus. The Hanging Garden. Tiesa, čia įdėsiu ne meninį, o koncertinį klipą. Man įdomiau įsivaizduoti tai, apie ką jie dainuoja, nei žiūrėti – gražiau atrodo.

www.youtube.com/watch?v=JIkZQ7luODQ

Dar taip nebuvo, kad žmona mane ragintų rašyti į tinklaraštį! Atskleisiu paslaptį, nors ir taip jau aišku, kas ir kaip – tvarkomi namai, kuriuose (be kitų nebereikalingų dalykų) jau porą metų nejudintos buvo paslėptos MC, liaudyje vadinamos tiesog kasetėmis.

Išmesti gaila (čia galima prisiminti šarkas, varnas ir žiurkėnus), o kaupti nebesinori. Tai gal kas iš jūsų norėtų visas jas arba bent dalį jų priglausti? Čia rodau tik originalus, bet dar yra ir piratinių gyvas galas. Ne, nu rimtai – kas gali išmesti Metallicos ar The Smiths kasetes?

Iš čia parodytų, aišku, kai kurių aš jau ir naujose laikmenose neklausyčiau, bet ką aš žinau, gal kam visai sueitų? Žodžiu, jei kas jas visas ar dalį jų priglaustų, mane pradžiugintumėt. Tik važiuoti niekur nesiruošiu. Turėsit patys ateit ir pasiimt, nes prie plastmasės konteinerio man paprasčiau tą maišą nunešti.

Na, o kad nebūtų taip nuobodu, štai jums dar ir vienos iš čia pateikto The Smiths albumo Rank dainų. Ladies and gents, give it up for The Smiths, “The Queen is Dead!”

www.youtube.com/watch?v=GQ5F9yQCu_Y