Nors – o gal būtent todėl, kad – praėjusį savaitgalį plaukėm baidarėm, šį šeštadienį padarėm tą patį. Praėjusią savaitę plaukėm Minija apie 22 km iki autostrados su www.baidare.com, o šį išbandėm kiek kitą maršrutą su kita firma – www.baidares.biz. Apie praėjusią savaitę kaip ir pasenusios žinios (jei ką, klauskite), o šio savaitgalio prisiminimai dar švieži.

Pirmiausia, tai galima paminėti puikų aptarnavimą, neblogą inventorių ir nuostabų šeimininką. Kadangi nuomininkas – kretingiškis, tai ir paėmė jis mus prie naujosios Kretingos Maximos – kur pakeliui į Šiaulius. Visą kelią kalbėjausi su juo apie maršrutus, aprangą, galimybes ir panašius dalykus.

Baidarės tikrai nenudėvėtos, ant šono užrašyta Perception ir Vista. Tiesa, užbėgsiu už akių ir paminėsiu, kad kai atplaukėm į vietą ir susėdom į mikroautobusiuką, supratom, kad gelbėjimosi liemenės po vasaros karščių dar nebuvo plautos. Gerai, kad tai buvo kelionės pabaiga. O šiaip tai iš minusų buvo tik tiek, kad vieno irklo apsauginis žiedas buvo trūkęs, bet šeimininkas jį tuoj pat pakeitė kitu.

Kainos taip pat buvo geriau negu geros. Galbūt todėl, kad plaukėme paskutinį vasaros savaitgalį, kai daugelis tėvelių savo atžaloms skuba Akropolyje supirkti visus reikmenis mokyklai. Plaukėm šeštadienį ne tik kad nesavaitgalinėm kainom, bet dar ir už papildomą inventorių nieko nemokėjom. Atvažiavimas taip pat pigiau grybo gavosi. Žodžiu, pataikėm. Ar minėjau, kad šeimininkas buvo šaunus? Ach taip.

Maršrutas taip pat buvo nuostabus. Ką ir besakyti – Dyburių kilpa. Kai žiūrėjau žemėlapius krante, mačiau, kad kažkur netoli skardžio turėtų būti kažkokios labai senos kapinaitės. Sako, kad ten XVIII a. buvo laidojami nuo maro mirę žmonės. Būtent todėl buvau pasiėmęs fotoaparatą. Deja, plaukiant upe be žemėlapio kažką rasti įmanoma tik tuomet, jei gerai pažįsti apylinkes arba kažką matai tiesiai iš baidarės. Turbūt ir sakyti nebereikia – nieko man nepavyko, bet žygio tai nesumenkino. Upėje buvo daug vandens, kuris nors ir bandė apsemti visus didžiuosius riedulius, paslėpė ne visus. Srovė dažnai buvo stipri, patyrėme nemenką bangavimą. Priekyje sėdintis žmogus dažnai ragavo purslų.

Kompanija taip pat pasitaikė puiki – seni draugai, dar nuo studijų laikų. Jau per pirmąsias minutes sužinojom, kad Deivydas plaukia pirmą kartą. Prašnekom apie privalomą krikštą. Cha, jo laukti ilgai neteko. Gal per trečiąjį slenkstuką užuot pristabdęs dešine irklo puse baidarę jis bandė ištiesinti irkluodamas kairiąja. Taip kolega smarkiai rėžėsi į krantą, baidarė apsisuko ir pradėjo virsti. Laimei, Deivis sumojo, kad reikia šokti iš baidarės. Gracingu judesiu virto iš valties ir taip savo keturių metų dukrą išgelbėjo nuo priverstinio pasiplaukiojimo. Tereikėjo persirengti sausais drabužiais.

Sustoję papietauti surinkom kažkieno paliktas šiukšles ir pasiėmėm jas su savimi. To išmokom dar studijuodami Kanadoje, kai visą savaitę plaukėm tokiom vietom, kur per dieną vidutiniškai pasirodo vos vienas žmogus.

Irkluodami toliau paragavom ir smarkios liūties. Kadangi smarkaus vėjo nebuvo, o aš buvau apsivilkęs vien sintetiniais drabužiais, šalta nebuvo. Kai mosuoji irklu, prie 16-18ºC visai normalu dėvėti vien trumpas kelnes, marškinėlius trumpomis rankovėmis, gelbėjimosi liemenę ir kepurę. Jei kartais pradėtų šalti pėdos, galima apsimauti vilnones kojines. Jos net ir šlapios šildys. Ir kuo mažiau medvilnės – ji labai ilgai džiūsta. Nesimaukite džinsų. Juos pasilikite krantui.

Maždaug valandą iki Kartenos upė nurimo ir tapo kiek nuobodoka. Srovė sustiprėjo tik prie pat tilto. Kai dvi baidarės jau buvo ant kranto, o viena dar vandeny, išgirdom kažką šaukiant: „Gelbėkit!“ Iš pradžių nesupratom, ar čia kažkas juokauja, ar kažkam tikrai reikia pagalbos. Tik po to pamatėm apvirtusią baidarę, laisvai plūduriuojančius irklus ir moterį, vienoje rankoje laikančią savo dukrą, o kitoje – guminį batą. Gelbėjimo operacija pavyko. Moralė: vaikai, dėvėkite gelbėjimosi liemenes iki kelionės pabaigos – sraunesnėse vietose jos tikrai gali praversti net ir geram plaukikui.

Reziume. Maršrutas nerealus, nuomininkas nuostabus, oras puikus, apranga tinkama. Beje, jei nenorite nutrinti prie darbo nepratusių rankelių, apsimaukite dviratininko pirštines. Man jos labai padėjo.

• 2Trip
• Minčių krioklys

Pastarąjį užskaitau todėl, kad yra nuotraukų ir yra aprašymas. Be abejonės, yra ir kitų gerų. Tai va, mieli skaitytojai, tęskite gerą tradiciją ir dėkite nuorodas komentaruose, o gal ir virusą užkurkite – rašykite apie tai savo tinklaraščiuose.

Pastaba. Ieškojau aš ieškojau tinkamos iliustracijos, bet atsirado darbų, ir patingėjau pabaigti ieškoti. Yra kaip yra.

Kritinė Masė (ang. Critical Mass; toliau KM) – tai visame pasaulyje paskutinį mėnesio penktadienį vykstanti akcija, kurioje žmonės su dviračiais ir, rečiau riedučiais, riedlentėmis bei kitu savaeigiu transportu, masiškai važiuoja gatvėmis. Pagrindinis pasivažinėjimo šūkis yra „Mes neblokuojame eismo. Mes esame eismas“. Nuo 2005 m. KM sėkmingai vyksta ir Lietuvoje.

KritinėMasė.lt

Kaip jau rašė Karolis, šiame idėjiniame važiavime dviračiais sudalyvavom ir mes. Daug nesikartosiu, nes Karolis ir taip viską puikiai išdėstė. Pasiskaitykite jo tinklaraštyje. Parašysiu tik tai, ką (tyčia?) praleido jis.

O praleido jis incidentą, kuris įvyko oficialiai, bet ne faktiškai renginiui pasibaigus – kai visi patraukėm Karklės link.

Kokie 25 žmogeliai nusprendė, kad maršrutas BIG – Studlendas buvo per trumpas, todėl užsimojo patikrinti, ar Kritinė masė įvyko Palangoje. Nežinau, ar taip jau buvo sutarta, ar žmogeliai judėjo vien užsidegimo vedami, bet tai ne taip svarbu. Važiuoti visi pradėjo sparčiau.

Nors tokius momentus kaip šis dažnai mintyse galima sulėtintai „prasukti“ daug kartų, man tai kažkaip nepavyksta. Gal buvau trumpam pasukęs galvą pasikalbėti su Karoliu, gal mirktelėjau per ilgai, bet rezultatas buvo tas pats. Žvilgtelėjęs pirmyn matau greitai į mane judantį galinį dviračio ratą (taip, juk viskas reliatyvu, ar ne?). Aš stabdau, bet tai nebepavyksta, todėl skrendu per vairą ir lėtai leidžiuosi ant žemės.

Karolis sakė, kad viskas atrodė labai įspūdingai, todėl pasekmių tikėtasi didesnių, bet atsistojęs skausmo nejaučiau. Labiausiai skaudėjo užtrauktuko įbrėžtą žandą. Aišku, puoliau klausti, ar nesužeidžiau tos merginos, kuri buvo nusprendusi sustoti kelyje. Patikino, kad tikrai ne. Ji tik ant žolės buvo nugriuvusi. Sakė, kad dviratis taip pat sveikas, nors vėliau išgirdom, kad kažkas šiek tiek buvo palenkta, todėl atsirado nestiprus girgždėjimas. Karolis sakė, kad „jei iš proto neišves“ grįžtant link BIG’o (iš ten mergina), tai minti per daug neturėtų trukdyti.

Tik vėliau pamačiau, kad vienas kelis šiek tiek sumuštas, o kita koja šiek tiek žemiau kelio truputį kraujuoja. Pasirodo, įbrėžiau odą. Nebegaliu rašyti, kad „iki vestuvių užgis“, bet ilgai to laukti tikrai neteks.

Epizodas 1. Mes Pakutuvėnuose. Pamokslauja br. Astijus, o po to dar br. Gediminas savo pamąstymais pasidalina. Pastarasis prisiminė dar seminarijoje tapytą paveikslą apie Kalėdas. Kalėdų naktis, iš abiejų gatvės pusių namuose dega šviesos, spindi kalėdinės eglutės, tviska žaisliukai. Žmonės baliavoja. Gatve eina moteris su kūdikiu ant rankų. Lyg kažką primena. Ji beldėsi į daugelį durų, bet niekas nenorėjo jų įleisti – kūdikis juk rėkia, reikalauja daug dėmesio, o jis gi net nepažįstamas. Moralas: jei per šias Kalėdas pamatysite tokį „kūdikį“, nepraleiskite progos…

Epizodas 2. Iš karto po mišių kalbėjausi su pažįstama moterimi. Šalia buvusi mergina išgirdo, kad važiuojame į Vilnių. Jos draugei reikia į Kauną – „Gal pavešit?“ Na, kaip nepaveši. Tokia proga! Vakariui sakau: „Jėzų vežamės“. Fainai buvo.

Epizodas 3. Kaune „Jėzų“ išleidom, o Elektrėnuose sprogo galinė mūsų automobilio padanga. Va taip va. Išsikrausčiau bagažinę, kad išsiimčiau tabletę (kitaip vadinamas mažas atsarginis ratas). Išsitraukiu savo seną raktą nuo Hyundajaus ir bandau atsukti varžtus, bet veltui – raktas aiškiai per didelis. Vadinasi, per du metus su pliusu pirmą kartą ratą nuleidžia. Išsitraukiu originalų raktą nuo Opelio, bet tik pabandžius sukti, jis iš karto linksta – bergždžias darbas.

Stabdau, stabdau – nieks nestoja, nors stovim lempom apšviestoj vietoj. Taip, tiesa, naktis jau, t.y. tamsu. Jūratė priminė, kad reikia liemenę su atšvaitais užsisegt. Gera mintis. Einu ieškot. Kol randu ir užsivelku, sustoja audinė! Stabdant nestojo, o kai nestabdžiau, sustojo. Geras, ne? Viskas tinka, ir raktas, ir varžtai, nes jau buvau bepradedąs panikuoti, kad nusipirkto VW ratukas netiks Opeliui, nors laužyne matavom liniuote – turėjo tikti. Žodžiu, pakeičiau viską gal per 5 min ir likau savimi patenkintas.

Moralas: tą kūdikį teko ir sutikti, ir juo pabūti. Žodžiu, Jėzų matėm bent du kart tą dieną.

^* Ratas nuotraukoje ne mano.

Vakar teko laikyti avantiūristo testą (pasimatuoti lygį). Maždaug 15.35 val. suskambo telefonas. Kitam gale gera draugė (kas pažįsta, iš jos jauno vyro vardo atpažins) ir sako: „Su Marium turim tris atliekamus bilietus į Brian Adams koncertą Rygoj. Koncertas šiandien, devintą valandą. Nori važiuot?“ Aš kaip ir apšalau. Viską pakartojau savo žmonelei girdint ir vykdau klausiamus veiksmus veidu. Vis tiek teko perskambint. Išsiaiškinau, kad jeigu jai papildomo darbo nepridarysiu, galiu važiuoti, bet ji nevažiuos.

Dar maždaug apie valandą buvo derinama, kokie dar du asmenys važiuos į Rygą, o kai apsistojom ties (irgi geru draugu) Artūru su dukra Daliuta, ekipažas buvo suformuotas!

Aišku, vėlavimai, etc. kiek sutrukdė išvažiuoti laiku, o kai dar prie Meitenes (robežkontroles punkts) teko palaukti dar 4 asmenų, kuriems buvo pažadėti bilietai, į koncertą atvažiavom maždaug 21.42, ačiū Dievui, be nuotykių (kažkaip perdegė viena artimųjų šviesų lemputė, tai blogai matėsi važiuojant).

Deja, apšildančių nebuvo, todėl supratom, kad praleidom daugiau pusvalandžio koncerto. Na, o kai 22.45 chebra nusprendė išeiti iš scenos (pirmą kartą), beveik nusivyliau. Vos valanda. Aišku, tikėjausi, kad jie sugrįš, bet taigi čia max +15 min! Tikrai, 22.57 didžioji scena buvo galutinai palikta.

Pro mus išėjimo link jau praėjo gal 20 latvių, kai, o dangau, siurprizas! (gerai čia parašiau, ane? ) prožektorių šviesa nukrypo į salės vidurį, kur niekieno (?) nepastebėta stovėjo dar viena mažoji scena – supaisysi viską tamsoj! Taip paskutinieji tapo pirmaisiais ir galėjo džiaugtis kanadietį Brayaną matydami iš arti. Dar apie pusvalandis bliūzo, rokenrolo ir, žinoma All For Love!
Sąmoningai nepradėjau nieko rašyti apie muziką. Dabar tai padarysiu. Nedėčiau Adamso į seriją „Melomanas“ . Kolekcijoje turiu tik vieną jo albumą (legaliai!) – 18 Til I Die. Jį priskirčiau prie „malonu paklausyt kartais“ kategorijos. Iš tiesų, kai kurios dainos tikrai mielos – dažniausiai apie meilę: Run To You, Heaven, (Everything I Do) I Do It For You, Please Forgive Me, All For Love (apie muškietininkus), The Only Thing That Looks Good On Me Is You. Visos jos skambėjo ir koncerte. Faina buvo, tikrai.

Šou tikrai neblogas. Visgi, pasaulinio lygio žvaigždė. Ne, tikrai nesigailiu važiavęs. Tiek koncertas, tiek kompanija made my day. Taip, važiuoti 4 val. į vieną pusę ir tiek pat atgal gal kiek daugoka, bet avantiūristo testą, manau, išlaikiau.

O pabaigai noriu pasidalinti tikrai my favorite Adamso daina (žodžiai ir akordai):

http://www.youtube.com/watch?v=hq2KgzKETBw

Gal ir jums patiko?

Na štai ir praūžė dainų šventė. Deja, sudalyvavau tik folkloro dienoj, nes pačiam teko ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti. Kažkaip „netyčia“ gimtadienis vėl supuolė su kitu renginiu. Ta proga, jį švęsti buvo labai smagu su „Kuršių ainiais“. Koncerto pažiūrėti atėjo ir keletas artimųjų bei draugų. Kadangi šiandien rašyti labai tingiu, galiu parodyti tik nuotraukas.

Atnaujinimas: Airida parašė reportažo antrąją dalį apie šią šventę, o tiksliau, šventes.

Atnaujinimas: Dabar jau yra ir trečia dalis.

Gal nuo blogesnių pradėti… Net skaudėjo žiūrėt ir klausyt Baltarusijos Vasilisų (čia mes jas taip praminėm) vietinio kultūrnamio lygio grupės „Javarynia“ – baisi muzika. Turėjusios būti programos vinimis netradicinio folkloro grupėms „Kitava“ ir Lietuvos negriukų „Afro-Band“ teko bandyti išjudinti publiką, kas jiems ne labai sekėsi. Kai dirbtinai kažką bandai padaryti, dažnai, šūds ir gaunasi…

Paliko įspūdį senieji žiemgališki Šiauliečių kostiumai. Labai įdomiai dainavo vienas lenkų mergaičių kolektyvas. Jos tiesiog paleisdavo balsus, praktiškai rėkė, bet rezultatas – labai įdomios dermės. Kolegė sakė, kad jai teko matyti panašiai dainuojančias slovakes (ir jos skambėjo geriau), bet kai man jų neteko girdėti, tai lenkės buvo visai nieko. \

Bet didžiausią įspūdį paliko baltarusiai „Stary Olsa“. Jie bando rekonstruoti Viduramžių muziką ir sakosi groją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų melodijas. Vadina save „litvinais“. Neblogai, ane? Na, ta jų autentika, žinoma, abejotina, nes klausant muzikos išlindo ir Deep Purple, ir naujasnių populiarių gabalų motyvai – be abejonės tyčia įdėti, nes tai buvo taip vadinamos „Viduramžių diskotekos“ dalis.

Iš jų svetainės galima parsisiųsti keletą šaunių dainų ir paskaityti apie jų albumus. Man ypač patiko Ruža ir Vaitouna. Na, o čia įdėsiu Aquepor vaizdo klipą. Jų Google Videos galit pasižiūrėt ir daugiau.

Na štai, galima apie tai parašyti. Stovyklą organizuoja Kanos bendruomenė, bendruomenės Chemin Neuf (Naujasis kelias) Prancūzijoje atšaka. Tai – katalikiška bendruomenė, turinti ekumeninį pašaukimą. Tai reiškia, kad jie atviri visiems krikščionims, ne vien katalikams. Į tokią „gradaciją“ telpam. Esam girdėję, kad labai gera programa vaikams. Taigi, laukiam tos stovyklos. Beje, Bernardinai.lt publikavo interviu su bendruomenės vadove. Galit pasiskaityti.

Taip pat turiu paminėti, kad sekmadienį mano beveik šešiametis sūnus numynė dar 24 km, Klaipėda – Palanga. Ten jį su visu dviračiu paėmė mūsų draugai ir parvežė namo, o mes, pasivažinėję po Palangą, numynėm atgal. Apie tai rašė Karolis. Kol dar neištrynė nuotraukų, galit pavartyti.

Na, ir paskutinė naujiena – nusipirkau du domenus. Nė pats nežinau, ką veikti su pirmuoju: sekluma.com. Galvojau, sutaupysiu, nes maniau, kad .lt kainuoja apie 70 Lt/metams. Jo, apsirikau. Vos 35 Lt + tax. Viso – 41 su biškiu. Metams sukrapštysiu. Taigi, jau turiu ir sekluma.lt. Tiesa, dabar dar tik tvarkosi DNS serveriai, bet ryt jau bus galima naudoti. Hostingą pasiėmiau (bet dar nesumokėjau) iš red.lt. Karolis iš jų imdavo paslaugas ir buvo visai patenkintas, tai ir man įsiūlė. .lt naudosiu savo žiniaraščiui (aka blogui), o .com – dar nežinau. Angliškai aplinklaiškį kartais rašau, tai gal ten dėsiu. Dar reikės pagalvot. Programa minimum – susitvarkyt sekluma.lt. Taigi, laukite naujienų.