Mindaugo Matučio nuotrauka – visos teisės saugomos ir priklauso vien tik jam!

Šiandien – ypatinga diena… Tik niekaip nesuprantu, kuo. Reikalas tas, kad man Google Calendar priminė, jog šiandien – sekluma.lt gimtadienis! Liuks – proga švęsti. Taigi, pradėjau ieškoti, kada parašiau pirmąjį sekluma.lt įrašą, bet atsekti nesugebėjau, nes kelis kartus migravau svetainę, ir seniausių įrašų net neišsaugojau.

Seniausias įrašas buvo įdėtas dar į blogger.com fermoje gyvenusį tinklaraštį. Kiek suprantu, tuomet dar net nebuvo įmanoma rašliavos komentuoti, nes viename įraše užsimenu, kad pasitvarkiau šabloną ir tokią funkciją įdiegiau. Ot laikai buvo! Taigi, pirmojo įrašo neliko – beje, rašyti pradėjau angliškai ir tik vėliau persijungiau į gimtąją kalbą – nes blogger.com profilis (paskyra) rodo, jog jį registravau 2001 m. (!!!) birželio mėnesį.

Vėliau mane galima buvo skaityti vienos bažnyčios subdomene (k i e l a s . l k b . l t), bet vėliau nusipirkau ir savąjį sekluma.lt (2007-06-13 – tad irgi netinka), kurį mielai priglaudė brangus draugas Karolis Pocius. Beje, jis irgi pradėjo rašyti angliškai ir tik vėliau persijungė į gimtąją (pasivijo ir aplenkė Ameriką!).

Tai va, net ir nežinau, kodėl spalio 26 d. yra sekluma.lt gimtadienis, bet taip jau yra. Tinklaraštis priima dovanas ir bučinius bei yra labai dėkingas, kad jo nepamirštate, apsilankote, o ypač už tai, kad komentuojate, nes tinklaraštis be komentarų – kaip automobilis be degalų.

16. Šalia pagrindinio darbo dar esu vertėjas. Didžiausias projektas buvo Richard Foster [Ričard Foster], Celebration of Discipline. Lietuviškas pavadinimas – „Dvasinės pratybos | gyvenimo džiaugsmui“. Šiaip ji labiau skirta protestantams, bet tiktų ir katalikams. Ji padeda praplėsti akiratį, kitaip pažvelgti į kitų pakraipų krikščionis.

17. Anksčiau daug daugiau rašydavau į tinklaraštį. Pastoracinė tarnystė turėjo savų privalumų – kur kas daugiau skaitydavau, ir tinklaraštis būdavo proga pasidalinti mintimis. O ir laiko, galbūt, turėdavau daugiau. Dabar rašau mažiau, bet ir gyvenu ramiau (bent kartais taip atrodo). Tiesą sakant, svarbiems dalykams laiko visuomet atsiranda. Gal reikėtų mažiau žiūrėti serialų – tokių kaip Criminal Minds, Fringe, Bones, NCIS, CSI. Tiesą sakant, vasarą tikrai mažiau žiūrėjau, bet ir tinklaraštyje pasirodydavau nedaug. Ką čia sėdėsi prie kompo, kai už lango saulė šviečia! Nemažai jos buvo šiemet. Esu dėkingas.

18. Kartą, būdamas maždaug trejų, kai viešėjau pas močiutę, kažkas iš jos kaimynių manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs. „Kunigėliu,“ – atsakiau. Aišku, aš dar norėjau būti laivo kapitonu, kosmonautu ir vairuotoju, bet vis tiek…

19. Nors ir esu katalikas, nesu įsitikinęs, kad teisinga krikštyti kūdikius. Taip, suprantu argumentus, bet jie manęs neįtikina (tenka pasikliauti nuolankumu). Jei Bažnyčia būtų demokratija (gink Dieve), balsuočiau prieš privalomą dvasininkų celibatą.

20. Jau rašydamas šiuos 25 dalykus apie save Facebook’e buvau sumąstęs juos sudėti ir čia. Toks ir buvo tas 20 dalykas apie mane. Sąrašas kiek ilgokas. Čia ir padarysime pertraukėlę.

10. Pernai prieš Sekimes, su šeima sugrįžome į Katalikų Bažnyčią. Sūnų pakrikštijo liepos mėnesį, per mano gimtadienį, tai jis kiek vėliau kataliku tapo. Vakaris labai nori eiti Pirmos Komunijos, todėl dabar mokosi katekizmo.

11. Anksčiau daugiau rašydavau į savo tinklaraštį. Taip dažnai neberašau. Kartais tingisi. Kartais tai – dvasinės disciplinos dalykai (santūrumas).

12. Vienaip ar kitaip, esu g33kas. Kas rytą (dažnai tuolete) tikrinu el. paštą, skaitau Twitterį, Facebook’ą, o kartais paskaitau ir Google Readerio pristatytų įrašų srautus.

Besiklausant dainos Airijai ir bedainuojant kartu (žodžiai su akordais) gimė mintis, kurią dar patvirtino koncertinės dainos versijos pabaigoje The Dubliners solisto žodžiai, kad iš pradžių ši daina buvo parašyta Anglijai! Taigi, gimė idėja: pasivokime šią dainą dar kartą, tik šįkart ją parašykime Lietuvai!

Skelbiu open source projektą: Blogeriai už Lietuvą!

Pasiklausykite dainos dar keletą kartų, įsiskaitykite į žodžius, pamėginkite įsivaizduoti tai, apie ką dainuojama. Dabar įsivaizduokite, kur panašius jausmus galima patirti Lietuvoje.

Išversti dainą būtų neįdomu. Perrašykim ją! Pabandykim tai padaryti komentarų pagalba.

Jei muzika ir poezija – ne jūsų arkliukas, vis tiek galite prisidėti prie šio projekto. Pakvieskite ir kitus per savo tinklaraščius ar forumus. Jei turite kitų pasiūlymų, visada prašom.

Kiek gražiau atliekamą tos pačios dainos versiją (tie patys atlikėjai) rasite čia.

Nors ten, kaip ir visuose socialiniuose tinkluose vyksta daug šlamšto, prieš kelias dienas praūžė 25-random-things-about-me virusas, kuriame sudalyvavau ir aš. Facebooke rašau kone išskirtinai angliškai, todėl kad jau praleidau nemažai laiko bandydamas sugalvoti tuos 25 dalykus apie save, pamaniau, kad ir čia gal kai kurie iš tų dalykų bus įdomūs. Dar nežinau, ar visus juos publikuosiu čia, bet bent kai kuriuos surašysiu. Gal atsiras ir naujų.

Taigi, jūsų dėmesiui pirmas numeris.

1. Turiu tokią „ligą“ – taisau kitus žmones, kai jie kažką sako netaisyklingai. Žinau, klystu ir pats, bet noriu išmokti rašyti ir kalbėti tinkamai. Manau, kad šia liga susirgau pradėjęs vertėjauti, kai susidūriau su tuščiu krikščionišku žargonu. Kai, žmogau, verti, turi kastis giliau ir suvokti, ką autorius bando pasakyti, o radęs vien tuščią žargoną (pvz.: „gyventi tiesoje“), nejučiom imi nervintis. Tikrai.

Visgi, kad ir kaip būtų svarbu, ką kalbam ir rašom, suprantu, kad tai gali nervinti. Žmogus svarbiau. Taigi, mokausi mandagumo.

SK

Taip jau būna, kad kartais rašyti arba nesigauna, arba nesinori, arba ir vienas variantas, ir kitas. Man taip ir buvo. Aišku prisidėjo ir smarkūs Apple kompiuterių pardavimai prieš nutraukiant Gyventojų pajamų mokesčio lengvatas metų pabaigoje. Taigi, užuot rašęs čia, atradau Facebooką – ten ir mikrobloginau atnaujindamas savo statusą, keldamas nuotraukas ir t.t. Aišku, kai kurie užprotestuos, kad anoks, antai, čia mikrobloginimas. Galbūt jie bus teisūs, bet man tai – tik semantika.

Na, o šiais, naujaisiais 2009-taisiais metais planuoju grįžti į blogsferą. Ir toliau ketinu rašyti apie krikščionišką tikėjimą (taip, jo galima rasti ir Romos Katalikų Bažnyčioje), apie Apple kompiuterius (juk kompanija turėtų išlikti gyva ir be Steve Jobso), apie šeimą (juk jie vis dar mane myli ir godoja), apie džiaugsmus ir nesėkmes, iškylančius klausimus ir asmeninius atradimus.

Taigi, jei jums dar nenusibodo mano virtuali draugija, toliau prenumeruokite RSS įrašų srautą. Na, o jei prenumeravote, bet jums tokie įrašai įkyrėjo iki gyvo kaulo, drąsiai trinkit, ir niekam nuo to galvos neskaudės.

Beje, naujųjų metų proga atnaujinau svetainės išvaizdą, o netrukus, ačiū Karoliui, turėčiau persikraustyti ir į naujus virtualius namus.

Rasų kapinės Vilniuje – Miesčionio blogas

Pasitaikė vienam vyrui važiuoti pro kapines šiąnakt… Tiesa, ne pro Rasas, o pro Rokantiškes. Vežiau svainį ir svainę namo. Buvau net sustojęs, bet fotiko iš bagažinės imti nedrįsau – spooky. Šiaip gal nieko būtų buvę, bet labai daug rūko. Važiuot galėjau vos 30 km/h, nes bijojau arba pats kur nors įvažiuot, arba arba ką nors nudaužt. Nu tiek „prirūkytą“, kad nors kirvį kabink. O žvakelių!.. kaip danguje žvaigždelių vakar (labai giedra vakar buvo). Taigi, teko nuotrauką skolintis vieną iš prieš porą metų Miesčionio publikuotų nuotraukų.

Graži šventė. Primena, kad esame ne vieni, kad gyveno žmonės prieš mus, kad minė tuos pačius kelius, kad kai kuriuos nutiesė mums nueiti. O po mūsų eis kiti. Duok Dieve, kad bent kai kuriems tie keliai tiesesni taptų.

Eucharistija

Buvau pagėdintas, kad jau beveik mėnesį nieko nerašiau ciklo apie sugrįžimą į Katalikų Bažnyčią tęsinio. Tik vėliau supratau, kad neprivalau niekam atsiskaitinėti. Tinklaraštis mano, o įrašai jame priklauso nuo manęs, mano noro rašyti ir t.t. Todėl noriu iš anksto įspėti, kad kitas įrašas gali pasirodyti dar šiandien, rytoj, kitą savaitę ar po mėnesio. Žodžiu, ateities nuspėti negaliu. Skaitytojams linkiu kantrybės ir pakantumo. Na, o šiandien, kai aplink visi jau sugulė miegoti, kaip tik ir užsimaniau parašyti.

Taigi, apsisprendimą grįžti į Katalikų Bažnyčią lėmė vienybės siekimas. Vienas Bažnyčios vienybei talkinančių faktorių yra liturgija.

Kiekvieną sekmadienį – iš tiesų, kiekvieną dieną – liturgijos metu yra skirta skaityti tam tikras Rašto vietas. Taigi, nesvarbu, ar mišiose dalyvausi Argentinoje, ar Lietuvoje, ar Kanadoje, tą pačią dieną katalikai skaito tas pačias Rašto eilutes. Kad jau esam tikintys, turėtume priimti, kad tą patį Raštą mums padeda suprasti ta pati Dvasia. Žinoma, čia viskas būtų idealiu variantu, nes procese dalyvauja ir mūsų nuodėminga patirtis, todėl vaizdelis dažnai išsikreipia. Visgi, skaitome tą patį, todėl, kaip sako amerikonai, bent turėtume būti on the same page.

Antrasis faktorius, tai mišių kristocentriškumas. Kai pats dar buvau protestantu, manydavau, kad katalikai labai daug dėmesio skiria angelams, Marijai ir kitiems šventiesiems. Tenka pripažinti, kad sąmoningai dalyvaujant mišiose netrunki pastebėti, kad Mariją, visus angelus ir šventuosius liturgija mini vos vienoje vietoje, ir tai susiję su atgaila.

Visa mišių liturgija – tai pagalba mums dalyvauti nesibaigiančioje Dievo ir Jo tautos puotoje, dalyvauti Kristaus aukoje.

Čia reikalingas nedidelis diskursas – po to vėl grįšime prie liturgijos. O diskursas bus apie dalyvavimą Kristaus aukoje.

Protestantai (ir kai kurie katalikai) sudegina daug parako manydami, kad tai – magija, Kristaus aukos kartojimas. Taip, iš dalies taip ir yra, bet tik tiek, kiek žydams reiškia Pascha. Jie su kepure ant galvos ir lazda rankoje stengiasi „atkartoti“ tą naktį, kai Viešpaties angelas praūžė virš Egipto išvaduodamas Izraelio žmones iš vergovės. Jie stengiasi tai išgyventi vėl ir vėl kartodami tuos veiksmus, prisimindami, ką jie reiškė ir patys tapdami šio neužmirštamo įvykio veikėjais. Tas pats vyksta ir mišių, Eucharistijos metu. Gana, gal daugiau tai panagrinėsime kitą kartą.

Taigi, pasikartosiu, mišių liturgija – tai pagalba krikščionims susiburti prie Viešpaties stalo, Jo klausytis, Jam atsiliepti, Juo maitintis, o tai negali neapjungti. Štai kodėl liturgija ir yra dar vienas faktorius, apjungiantis Dievo tautą.

Tačiau reikėtų nepamiršti, kad negalime į liturgiją žvelgti tik vienų mišių perspektyvoje. Vieno sekmadienio (o ir šiokiadienio) liturgija neturėtų prasmės (na, dėl to gal ir galima būtų ginčytis) be praėjusio ir ateinančio sekmadienio liturgijos. Turiu omeny visų metų ciklą, kuris seka Kristaus misijos įvykius – pasiruošimą prieš įsikūnijimą, gimimą, Jo atpažinimą esant Mesiju, peržvelgiant Jo darytus stebuklus, išgydymus, Jo mokymą, pagaliau Jo žingsnius Jeruzalės link, Paskutiniąją vakarienę, Jo kančią, auką ant kryžiaus, tylą ir, pagaliau, viską vainikuojantį prisikėlimą. Tačiau net ir prisikėlimu viskas nesibaigia. Jis vėl su savo mokiniais, bet nepasilieka amžinai. Jis žengia į dangų, o vietoje savęs siunčia Šventąją Dvasią, atstosiančią Jį. Na, o tada pusė metų tiesiog bažnyčios gyvenimo, žymimo žalia spalva.

Prirašyti galima būtų labai daug, bet tam čia nevieta. Gal dar bus progų aptarti įvairius liturgijos aspektus. Dabar gana pabrėžti, kad liturgija ir įvairūs jos aspektai tikrai talkina Bažnyčios vienybei. Būtent liturgija buvo vienas iš esminių veiksnių, kodėl mūsų šeima tapo katalikais.

Šventieji Petras ir Paulius

Ar jums pažįstamas jausmas, kai nori kažką svarbaus pasakyti, bet arba nesiryžti, arba negali tam skirti pakankamai laiko ir dėmesio? Tuomet visi kiti žodžiai kaip ir nublanksta – atrodytų, dėl jų neverta ir burnos aušinti.

Taip atsitiko ir man. Štai kodėl blogas kurį laiką tylėjo.

Draugai jau senokai žino, o ir ne taip gerai pažįstantis mane skaitytojas galėjo nuspėti, kad krypstu katalikų link. Pagaliau šis žingsnis žengtas. Tiesa, tai įvyko jau senokai – per pastarąsias Sekmines kartu su žmona jau buvom katalikai (vėl, nes buvom tiek krikštyti, tiek užaugom su katalikais). Liepos 6 d. pakrikštijom ir savo sūnų.

Be abejonės, kai kuriems iš jūsų labai maga sužinoti, kodėl anksčiau tarnavęs pastoriumi protestantų bažnyčioje dabar štai atsisukau į Romą. Klausimas suprantamas. Vienok, į jį atsakyti ne taip paprasta – tam reikia vietos ir laiko. Paprasčiausia būtų su mumis pasikalbėti, bet net ir mažam vaikui aišku, kad ne visiems tai įmanoma.

Todėl nusprendžiau pateikti jums keletą įrašų, kuriuose paaiškinsiu šį sprendimą. Tuos skaitytojus, kurie prenumeruoja mano blogo RSS srautą dėl informacijos apie kompiuterius, iš kart įspėju, kad seks keletas tokių įrašų, bet atsisakyti prenumeratos neverta (na, žinoma, jums spręsti), nes vėliau bus visko. Na, o tuos, kuriems ši tema įdomi, kviečiu skaityti toliau.

Šis įrašas tėra įvadas (žr. pavadinimą), o įvadas bus trumpas… bent jau stengsiuosi, kad taip būtų.

Trumpai drūtai, katalikais tapome dėl vienybės. Jau iš kart girdžiu įvairiausių balsų – vieni prieštarauja, kiti piktinasi, dar kiti tyliai linksi galva. Tai apie kokią vienybę čia galima kalbėti?! Ogi apie labai įvairią: apie vienybę su tikrai didžiausia krikščioniška konfesija; vienybę su vyriausiuoju vyskupu, dar vadinamu popiežiumi arba „šventuoju tėvu“ (kartais iš pagarbos rašant iš didžiųjų raidžių); vienybę su daugiausiai tikiničųjų turinčia bažnyčia Lietuvoje; vienybę su giminėmis; vienybę su visuotine bažnyčia istorijos tekmėje (sakykim, su krikščionimis II, VII, X, XVIII amžiuje – skaičius parinkau atsitiktinai – šį aspektą, kaip ir kitus, dar aiškinsiu vėliau).

O kaip dėl vienybės su broliais protestantais? Na, prie protestų neprisijungsiu, bet visuomet džiaugsiuosi tais tikėjimo aspektais, kur mes sutariame; stengsiuosi juos gerbti ir mylėti (tikrai). Tikrai ieškosiu vienybės ir su atsiskyrusiais nuo katalikų bažnyčios tikinčiaisiais – juk tam įpareigoja ir Jėzaus malda.

Daugiau minčių apie vienybę atrasite kitame įraše. Na, o dabar tik norėčiau paprašyti šiek tiek kantrybės ir pakantumo. Neužverskite manęs klausimais, nebent esate pasiruošę negauti atsakymo komentaruose – juk minėjau, kad bus daugiau. Komentuoti ir klausti, žinoma, nedraudžiu, o skatinu. Galbūt galėsiu paaiškinti tuos aspektus, apie kuriuos nesiruošiau rašyti.

Taigi, ačiū, kad skaitote ir bendraujate.

Lankstomi laidai lūžta. Deja. Taip prieš porą dienų atsitiko ir man. Nulūžo laidas prie pat mano MacBook’o maitinimo šaltinio (Apple Power Adapter). Teisybė, Apple gamina gražius ir patogius naudoti aparatus, bet net ir jie dėvisi bei genda. Šokiruoja, ar ne?

Žinia, Apple maitinimo šaltinis NEPRITAIKYTAS ARDYTI. Jo korpusas yra ne susuktas varžtais, o suklijuotas. Jei lūžta laidas, jį siūloma keisti. Žinia, kokiam amerikiečiui $79 USD nėra labai dideli pinigai, bet vidutiniškai uždirbančiam lietuviui 319 Lt jau yra pinigai. Taigi, užuot iš karto pirkęs naują maitinimo šaltinį, nusprendžiau pirmiausia jį pataisyti – lytuoti taigi moku!

Visų pirma, vakar visur ieškojau Internete, bet kaip jį atidaryti instrukcijų neradau niekur. Šiandien radau tikrai neblogą, kur siūlo korpusą perpjauti. Ech. Būčiau gražiau atidaręs tą baltą monstrą. Aš naudojau kitą metodą – atsuktuvėlis ir plaktukas. Tiesa, iš pradžių dar bandžiau gražiuoju atidaryti. Aišku, nieko nesigavo.

Žodžiu, geriau pjauti, nei kalti atsuktuvėlio ir plaktuko pagalba. Blogiausia bandyti atidaryti laužant. Rezultatas negražiausias. Štai mano nuotraukos.

Tiesa, juodas laidas maitinimo šaltinyje yra šarvas, o baltas – centrinis. Aišku, jei taisysite patys, aš už nieką neatsakau (čia taip apsidraudžiu).