Bėga paskutinės metų valandos. Greitai skaičiuosime: „dešimt, devyni, aštuoni, septyni, šeši, penki, keturi, trys, du vienas! Laimingų Naujųjų!“ ir bučiuosime draugus, artimuosius ir pačius artimiausius. Visi bent mažiausiu smegenų vingiu apžvelgsime praėjusius ir dėsime viltis į ateinančius metus. Ką jie žada?
Vieniems naujieji atneš tuos pačius nusivylimus (valdžia, ekonomine padėtimi), kitiems – nauja viltis: „O gal kažkas bus kitaip, gal bus geriau…“ Visgi, turbūt, esu optimistas, nes linkstu prie antrųjų.
Kad ir ta ekonomika. Žiūriu į praėjusį pakilimą ir verkt norisi, kad nesugebėjau pasitenkinti alga, kuri tikrai lenkė dabartinę. Juokas pro ašaras. Gal tikrai ta krizė mums naudinga? Bet netgi ne tai labiausiai džiugina, nors kai tokius dalykus pastebiu, džiaugiuosi.
Labiausiai šiais metais perspektyvą keičia Kalėdos (o juk jos ateina kiekvienais metais!). Šiemet užgimstantis Kūdikėlis, jo atėjimo, prisiminimo apie Įsikūnijimo stebuklą bangos ne kartą skalavo minčių krantus.
Laimime ne tuomet, kai už plaukų laikome nukirstą prieš galvą. Laimime, kai atpažįstame savo silpnumą ir išdrįstame prašyti pagalbos. Mažumo teologija. Pamąstai ir šypteli.
Ką gali šis gimstantis Vaikelis? Ar tikrai tikiu, kad Jis ką nors gali pakeisti? Draugams linkėdamas rašiau:
Pasaulyje tiek daug nuostabių dalykų ir tiek daug tamsos, kuri juos iškreipia. Nejaugi nenorime, kad Kas Nors juos pakeistų, atpirktų, išgrynintų?
Tada puoli kviestis Dievą, kad Jis sugrįžtų su jėga ir galybę, kad atjotų ant žirgo ir „patiestų priešus po mūsų kojomis“ ir atsitokėji – juk tos tamsos tiek daug mano širdyje! Ir supranti, kad pats gulėtum tarp lavonų. O Viešpats vėl ir vėl sugrįžta kaip Vaikelis. Turbūt toks Jo kelias – per mažumą, per silpnumą.
Kai kažkas paklausė, ko noriu Jėzaus paprašyti kitiems metams, pasakiau, kad kitais metais noriu iš tiesų Jį pamilti. Beveik kas vakarą to prašau ir kaskart vis labiau suprantu, kad būtent tai man yra svarbiausia. Juk jei mylėsiu, tai bus perkeista mano širdis, o ji – mano kūno šeimininkė. Ji liepia keltis ir gultis, džiaugtis ir liūdėti, girti ir keikti, vogti ir dalintis.
Nebandau čia mokyti, nes pačiam dar reikia tai išmokti. Išties, rašau lyg bandydamas prisiminti – viskas lyg ant liežuvio galo sukasi, lyg ranka pasiekiama, bet kaip per sapną vis atitolsta, ir vis bėgi, vejiesi…
Džiūgauki, Žeme! Mums gimė Išganytojas!
Laimingų jums Naujųjų, mielieji.
Nors Nerijaus Čepulio knygose Pradžioje buvo Žodis bei Ir Žodis buvo Dievui dažnai randu metodikos, kaip, iš esmės, nereikėtų skaityti Šventojo Rašto, jos pilnos nuostabių įžvalgų. Štai kad ir autoriaus pamąstymai apie tai, kas yra tikėjimas. Labai taiklu:
Šiandien kolegos per pietus mane „apleido“, todėl teko vienam valgyt. Oi, labai skaniai ir nebrangiai valgom Klaipėdoj (pas studentus – kas žino, žino ir taip, o kas nežino – nereikia gerų vietų išduoti). 
