RSS
 

Archive for the ‘gyvenimas kartu’ Category

Mano Dievas yra laisvės Dievas

11 Kov

… arba Religijos laisvė ir laisvė nuo religijos

Trispalvė – R. Jurgaičio nuotrauka

Trispalvė Gedimino kalne – R. Jurgaičio nuotrauka

Prasidėjus Gavėniai Senojo testamento skaitiniai nenutyla kalbėję apie sandorą tarp Dievo ir Izraelio, tarp Dievo ir Jo tautos – dabar jau Bažnyčios, mūsų. Dievas šaukia sugrįžti, atsiversti, prisiminti tai, ką turėjome, ką branginome. Šma Israel! Klausyk, Izraeli… Nepamiršk, prisimink…

Štai ir šiandienos liturginiuose skaitiniuose per pranašą Jeremiją Viešpats primena:

Daviau savo tautai įsakymą: „Klausykite mano balso, tai būsiu jūsų Dievas, o jūs – manoji tauta! Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų!“
Bet jie nepaklausė ir savo ausies neatgręžė, o sekė savo nelabosios širdies mintimis ir siekimais. Atsuko man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai iš Egipto išėjo, ligi pat šiandien aš vis jiems pasiųsdavau savo tarnų pranašų.

Tačiau jie manęs nesiklausė ir savo ausies neatgręžė, o priešingai: buvo atkaklūs ir dar pikčiau darė nei jų tėvai.

Kai tu jiems kalbėsi visus šiuos žodžius, jie ir tada tavęs nesiklausys. Kada tu juos šauksi, jie neatsilieps tau. Taigi sakyk jiems: „Tai toji tauta, kuri nepaklausė Viešpaties, savo Dievo, balso ir nepasidavė drausmei. Pražuvo ištikimybė, pradingo nuo jų lūpų“ (Jeremijo 7, 23–28).

Šių žodžių įkvėptas Facebook’e užrašiau tokį palinkėjimą: „Prisimink, Lietuva, prieš 20 metų Dievas tau dovanojo laisvę!“ Jau po kelių minučių turėjau ir atsakymą. Žmogus jautė pareigą pareikšti, kad ne Dievas mūsų Tėvynei šią laisvę dovanojo.

Vienas demokratinių visuomenių pasiekimų yra religijos laisvė – susitarimas gerbti kitaip mąstantį, kitaip tikintį žmogų, leisti jam laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Mums lietuviams – gerai, venkime perdėtų apibendrinimų – man ši laisvė pirmiausia kontrastuoja su sovietinėmis religijos represijomis, marksistiniais šūkiais apie opiumą liaudžiai, trėmimais ir žudymais.

Ir visgi, nors ir gyvenu, noriu tikėti, demokratinėje visuomenėje, dažnai išgirstu tai, kas nesiderina su šia laisve.

Facebook’as gerai atspindi visuomenės veidą. Vadinkite mane paranojiku, bet kartais jaučiuosi, lyg religijos laisvė, kuriai priskirčiau ir laisvę būti ateistu, bandoma prilyginti laisvei nuo religijos. Jaučiuosi, lyg norima grįžti prie visuomenės, kur žmogaus laisvė laisvai išpažinti savo tikėjimą turėtų būti apribota, kur žmogus savo tikėjimą galėtų išpažinti tik slaptoje, tik užsidarius nuo viešosios akies.

Suvokiu, kad rašau apie du dalykus – apie tikėjimo laisvę ir Lietuvos laisvę, Lietuvos nepriklausomybę. Galbūt, derėtų jiems skirti du atskirus įrašus, bet man jie taip susiję.

Tvirtai tikiu, kad mano Dievas yra laisvės Dievas. Jis dovanoja žmonėms laisvę. Jis kviečia valgyti vaisius nuo bet kurio medžio (išskyrus tą, kuris atneša nelaisvę, mirtį). Jis išvaduoja žmogų nuo bet kokios priespaudos. Jis išvaduoja žmogų iš nuodėmės pančių. Jis dovanoja laisvę atsakingai elgtis, laisvai planuoti ir kurti savo ateitį. Mano Dievas pašaukė Mozę iš vergystės išvesti Izraelį. Jis iš tremties parvedė savo tautą. Jis veikia pasaulyje ir kreipia visuomenes, kad žmogus nustotų spausti žmogų, kad nustotų rišti priklausomybės virvę. Mano Dievas yra laisvės Dievas.

Mano Dievas yra tas pats, kuris žmogui tikrai dovanoja laisvę. Jis netgi dovanoja laisvę rinktis gyvenimą arba mirtį. Jis leidžia, kad žmogus atsisuktų į Jį veidu arba atsuktų nugarą. Mano Dievas yra laisvės Dievas. Iki skausmo. Mano Dievas dovanojo Lietuvai laisvę – laisvę rinktis… Gyvenimą arba mirtį. Aš esu lietuvis. Kurį kelią rinksiuosi aš?

 

Gimtadienio dovana

25 Lie

Iš šio įrašo nieko ypatinga tikėtis neverta. Tik norėjau pasidžiaugti savo gimtadienio dovana, kurią šiandien realizavau. Nuo gimtadienio jau praėjo beveik mėnuo (veik 20 dienų), o viską sudėlioti gavosi tik šiandien. Visgi, dovana labai džiaugiuosi.

Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertės Baltųjų lankų dovanų čekį, todėl atsiradus laisvai minutei (liepa man ypač buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinės piligrimystės meką – A!#$$*lį!

Bėda ta, kad visus pinigėlius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygyną užvažiavęs ir anksčiau, bet tąkart nusipirkau tik knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios Tėvui“ (už grynus).

Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:

baznycios-tevaiBažnyčios tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos susirinkimo

Ankstyvosios krikščionybės istorija, jos raštija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualūs.
Ši antologija skirta pristatyti seniausiojo Bažnyčios Tėvų laikotarpio (iki krikščionybės įteisinimo) kūrybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.

Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.

naujosios-kontempliacijos-seklosThomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“

Ši knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mėgstamų tėvo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmąstymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų Bažnyčios askezės tradicija, ypač šv. Kryžiaus Jono ir šv. Bernardo Klerviečio mokymu, siekia tiesiog paprastai išskleisti krikščioniškąjį malonės gyvenimą, tad visa, kas joje rašoma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.

Thomas Mertonas skaitytojo sielon sėja daugybę sėklų – nepaprastai brandžių minčių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius stengiasi išjudinti snaudžiančias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdėmų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Ši knyga – tai penas išalkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dėl Jo ir su Juo.

Anksčiau jau esu skaitęs Mertono laiškus bei „Kontempiatyviąją maldą“. Tikrai žinau, kad šis autorius nenuvils.

Na, o trečiąją pasiėmiau šiek tiek iš nostalgijos, pasidžiaugti:

macernis-vel-zemes-ilgesysVytautas Mačernis, „Vėl žemės ilgesy“

Galbūt šis naujas Mačernio poezijos leidimas suformuos dar vieną skaitytojų kartą, nes eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona Ruseckaitė/

Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje :-) turėjau draugę, kuriai labai patiko Mačernis. Kartą, kai pas ją lankiausi, ji mokėsi vieną iš jo trioletų mintinai:

Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.

Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.

Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.

Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.

 

Apie Jurgines

26 Bal