„Vaikučiai, kas yra Velykos?“ – kunigas klausia vaikų mokykloje. – „Kiaušinių šventė!“ – atsiliepė mažieji. Taip jau yra, kad tikėjimas nebėra visuomenės pagrindu. Šių dienų Europa tikrai tapo pokrikščionišku kontinentu. Bet sugrįžkime prie kiaušinių.
Kiaušinis – tai universalus gyvybės ir net viso pasaulio simbolis bei šaltinis. Tai atsispindi kinų Pangu, indų Brahmada Purana mituose, o ryškiausiai tai matome suomių epe „Kalevala“. Tad pasaulis gimė iš kiaušinio, ir pasirodo, kad nė vienam iš mūsų tai jokia naujiena. 
Šiaulių „Aušros“ muziejus. Margučiai. Autorė Ona Bagdonienė. 1992 – 1997. Šiauliai. EL – 1214, EL – 1285, EL – 1066.
Ne išimtis ir Lietuva. Čia kiaušinius aukodavo deivei Žemynai. Ardamas lauką, žmogus kiaušinį įkasdavo vagos gale. Tokia simbolinė vaisingumo auka turėjusi užtikrinti gerą derlių.
Nors šie unikalios formos dariniai daugybės tautų senovės mituose užėmė itin reikšmingą vietą, o juos dažyti Persijoje imta daugiau nei pusę tūkstantmečio prieš Kristų, mokslininkai teigia, kad paprotys kiaušinius dažyti į Europą atkeliavo kartu su Evangelija, o gal ir dar vėliau. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai vis dar užsimena apie germanų pavasario deivę Eostre, kuri atitiktų asirų Astartę, o gal net baltų Austėją – derliaus ir vaisingumo deivę. Iš šio vardo, sakoma, kilo ir angliškas Velykų pavadinimas Easter. Taip teigiama remiantis palaimintojo Bede užrašais. Visgi, mokslininkų nuomonė šiuo klausimu beveik vieninga: kiaušinius Europoje dažyti pradėta kur kas vėliau.
Dar įdomesni kiaušinių ir triušių saitai. Būtų galima manyti, kad greitai besidauginantys triušiai – tobulas vaisingumo įvaizdis. Gal ir teisybė, bet pasirodo, kad šią simboliką greičiau lėmė apsirikimas. Būdavo manoma (o gal tai tik eufemistinės pasakos vaikams?), kad triušiai deda kiaušinius, nes jų guolis labai panašus į paukščio lizdą. Dažną kartą, kai triušiai iš ten išsikrausto, guolį perima pempės ar paukštukai sėjikai. Štai jums ir velykiniai triušiukai, velykiniai kiaušinukai – štai jums ir Playboy!
Šių simbolių jėgą, be abejo, užuodė ir prekybininkai. Nieko nuostabaus, kad šiandien turbūt nerastume didesnės maisto parduotuvės be margų šokoladinių kiaušinių, be vištų ir triušiukų. Visgi, pavasaris pats kalba apie bundančią gyvybę, o tėveliai nori dar labiau pradžiuginti vaikučius gražiais skanumynais.
Tai tiek apie bendrąją pasaulėjautą. Na, o krikščionys turi savą simboliką, kurią priskiria velykiniams kiaušiniams.
Štai Rytų Bažnyčioje, kur dar labiau išlaikyta senoji tradicija, kiaušinius dažo tik tamsiai raudonai. Natūraliai prisimename išlieto Jėzaus Kristaus kraują.
Krikščionims kiaušinio lukštas simbolizavo akmenį ant Kristaus kapo. Skeldami kiaušinį įsivaizduojame atsiveriantį rūsį. Matydami baltymą dėkojame už nuvalytas nuodėmęs, o atsikandę geltono trynio viliamės išvysią Naująją Jeruzalę, įsiviešpataujančią Dievo karalystę.
Šv. Jonas Damaskietis, XVIII a. teologas, vienuolis ir kunigas pateikia dar vieną kosmologinę kiaušinio interpretaciją: trynys – tai žemė, baltymas – pasaulio vandenys, plėvelė – debesys, o lukštas – dangus.
Taigi, Velykas vadinti vien „Kiaušinių švente“, lengvai sakant, yra apgailėtinas šiais laikais sekuliarizuotos krikščionijos atspindys, bet negalima ir tvirtinti, kad kiaušinis tėra pagoniškas reliktas. Ridendami margučius prisiminkime besisukančią mūsų planetą (beje, pasiskaitykite Velykų vigilijos Dievo Žodžio skaitinius – ten taip pat parašyta apie sukūrimą!), dauždami ir tikrindami kieno kiaušinis kietesnis iš naujo išgyvenkime Kristaus kančią, mirtį, nuodėmių atleidimą, nuo kapo nuritintą akmenį ir Išganytojo prisikėlimą.
S. Mokantys angliškai galite pasiskaityti ir gražių krikščioniškų papročių ir Velykinio stalo palaiminimų. Išvertęs vieną pateikiu lietuviškai:
Mūsų Viešpatie Dieve, švęsdami Velykas iš tavo dosnumo paruošėme šiuos kiaušinius. Tebūna jie mums simboliais naujos gyvybės ir nemirtingumo, pažadėtų tiems, kurie sekame tavo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Straipsnis publikuotas ir Bernardinai.lt
