Simonas Kiela

Monetos ant numirėlio akių. Scena iš filmo „Kalėdų giesmė“ (A Christmas Carol – 2009).

Žinau, keistokas įrašas Kalėdų įšvakarėse, bet šiom dienom apie save pastebiu suaktyvėjusį blogį. Žinoma, galima viską nurašyti sutapimams, „matai savo minčių projekcijas realybėje“ ir t.t. Kaip norit, taip interpretuokit. Na, o aš tai įvardinu taip: kaip ir tuomet, taip ir šiandien, Kristus, Pasaulio Šviesa, ateina didžiausioje tamsoje. Ten, kur viešpatavo tamsa, įsižiebė Betliejaus žvaigždė.

Taigi, apie ką mes kalbėjomės? A! Šiandien žiūrėjau (vis dar rodo) animacinį filmą „Kalėdų giesmė“. Puikus filmas, dėkui kad paklausėt. Taigi, ten buvo tokia scena, kur rodė buvusį Grinčo verslo partnerį Jokūbą – jo dvasią ar vaiduoklį. Bet prieš tai… prieš tai, pačioje filmo pradžioje ant jo lavono akių buvo padėtos monetos. Prisiminiau, kad kažkur jau buvau skaitęs apie šį paproti – dėti monetas ant lavono akių. Aha, va kur Kalėdos ir blogis aplink susitinka. Bent jau mano mintyse. Smalsumas nugalėjo, ir nusprendžiau panaršyti, patyrinėti. Gal ir jums bus įdomu.

Tai štai, viena versija (seniausia) priklauso graikams. Pasak jų, miręs žmogus atkeliaudavo prie Stikso upės (juk panašiai ir lietuviai įsivaizdavo anapus upės esantį Anapilį), tekančios Hado prieigose, kur jie susitikdavo su keltininku Charonu. Kelto mokestis buvo viena moneta (obolas ar dakė). Sumokėjęs keliaudavo toliau, o neturintis iš ko mokėti (nepalaidotas arba palaidotas be tinkamų ritualų, be monetų ant akių) klajodavo dar šimtą metų ar net visą amžinybę. Įdomu, kam reikia kitos monetos? Tiesa, sakoma, kad pinigus dėdavo ir po liežuviu!

Kita versija siejasi su lietuvių papročiais dangstyti veidrodžius kambaryje. Manyta, kad mirusio žmogaus vėlė dar nėra apsipratusi su pasikeitusia savo padėtimi ir santykiu su aplinkiniu pasauliu. Kad palengvintų jos perėjimą į mirusiųjų pasaulį, kad jos neišgąsdintų ar kartais neužrūstintų, artimieji visaip rūpindavosi velionio kūnu. Esu klausęs paskaitos, kad jei mirdavo vaikas, vežimu, kuriuo veždavo jo kūnelį, važiuodavo ir jo buvę draugai, kiti kaimo vaikai. Taip velioniui kurdavo jam patinkančią aplinką. Todėl ir monetos turėtų trukdyti atsiverti akims, apsidairyti aplinkui, ką nors nužiūrėti ar panašiai.

Skeptikai gi čia įžvelgia vien praktinę reikalo pusę. Mirusio kūnas ir toliau garina vandenį, todėl matome, kad jis susitraukia. Mūsų dienomis po vokais dedami specialūs plastmasiniai kaušeliai. Jei jų nebūtų, akys tiesiog įkristų gilyn. Neduokdie dar atsivertų. Štai kam reikėdavo monetų – paslėpti prasimerkiančias akis!

O jums kuri versija labiau patinka? Kaip renkatės gyventi jūs? Laukdami šventų Kalėdų, ar viską nurašote kaip nereikšmingą mitą ir švenčiate nežinia ką? Ar nusispjaunate prisiminę „visokias bažnytines nesąmones“, nemoralius kunigus?

Tiesa, galima lazdą perlenkti ir į kitą pusę – visu ieškoti istorinio tikslumo. Galima prisiminti, kad Jėzus turėjo gimti pavasarį, nes tuomet piemenys ganydavo avis. Betliejaus žvaigždę tapatinti su kometa. Galima prisiminti, kad daugelis kalėdinių tradicijų kyla iš pagonybės. Kaip dar demitologizuoti kalėdinę istoriją, kad tikėjimas nepalūžtų, kad atlaikytų objektyvią istorinę kritiką?

Tikrai, visos tos graikiškos istorijos apie Hadą, avis ganantys piemenys, Rytų išminčiai ar karaliai, lietuvių laidojimo papročiai man visiškai netrukdo, bet padeda gyventi. Sakysite, renkuosi iliuziją? Bet prisiminkime Paskalio argumentą: jei Dievo nėra, tikėdamas juo nieku nerizikuoji, bet jei Jis yra, tuomet netikėdamas juo rizikuoji viskuo. Nekalbu apie pragaro baimę. Kalbu apie tai, kad gyvenimas be mito, be istorijos, galų gale be vietos vaizduotei yra baisus. Žinoma, esu matęs Tim Minchino „Audrą“. Dalinai sutinku su kai kuriais jo argumentais, bet per daug čia su juo nepolemizuosiu. Man jo argumentai patvirtina vieną dalyką – grožio ieškoti reikia! Ir dar – papročiai dažnai būna naudingi.

Taigi, kaip Kalėdas švęsite jūs? Žinau, minčių šuoliai, padrikas įrašas gavosi, bet tokios jau mintys šiandien. Ar kas nors perskaitėte iki galo?

Na, ir dar gerai, kad viliuosi, jog mano tinklaraštis dar nemirė.