Kaip sau nenorit, grigališkas choralas yra blogis man trukdo dalyvauti šv. Mišiose (pataisiau, nes patarė draugai). Jis gražus, ir jei būtų retas svečias liturgijoje, jo laukčiau. Bet kai jis pasitaiko dažniau, tai vienaip ar kitaip, jis ne talkina liturgijai, o jai kenkia.
Visų pirma, jo melodinės kompozicijos yra sudėtingos, ir tai neleidžia žmonėms giedoti kartu, neleidžia ištarti svarbių frazių.
Antra, kadangi daugelis šiandien lotynų kalbos nesuprantam, lotyniški „Viešpatie, pasigailėk“, Evangelijos atliepas „Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“, ar „Šventas, šventas, šventas“ lieka neištarti arba nesuprasti. O tai jau trukdo liturgijai, trukdo dalyvauti liturgijoje, atima iš jos.
Taip, aš dažną kartą galiu suprasti, kas giedama, bet dažną ir nesuprantu. Jei neturėčiau pagalbinių priemonių (kaip kad „Magnificat“ knygelė), taip ir negalėčiau visavertiškai dalyvauti liturgijoje – kažką praleidžiu, kažko nesugebu ištarti, „išjausti“.
Kadangi žodis liturgija reiškia žmonių darbą (būtent, žmonių), grigališką choralą vertinu kaip tą elementą, kuris žmonėms labiau trukdo nei padeda. Galbūt jis padeda sukurti tam tikrą pamaldžią atmosferą, bet kurti liturgijos turinio jis nepadeda.
O kaip jums? Galbūt jums „sugroja“ kiti niuansai? Ar jums grigališkas choralas padeda?
J
2010-06-28 at 14:09
Ir sutinku ir nesutinku. Grigalinio choralo forma, kaip ir kita muzikinė forma, mano galva, yra sakrališkesnė, labiau jaudinanti, o lotynų kalba suteikia daugiau mistiškumo. Žinoma, gimtoji kalba labiau prieinamesnė, patogi, labiau suvokiama. Tačiau siekiant paprastumo ir patogumo dabar neretai nusiritama iki primityvumo. Man asmeniškai trukdo brazdinimas gitara, subanalėję giesmių tekstai ir ypač plojimas rankomis! Aišku kiekvienas turi savo nuomonę.
+ simonas
2010-06-28 at 14:21
Ačiū už komentarą, J. Suprantu apie ką kalbi. Jei choralas būtų giedamas suprantama kalba, tuomet gal ir man jis padėtų dalyvauti mišiose. Kalbu ne apie jausmo kūrimą (dėl to sutinku), bet apie sąmoningą dalyvavimą liturgijoje. Mano galva, yra būtinas aktyvus pokalbis tarp Dievo ir žmogaus. Juk tam ir duota liturgija – kad išpažintume nuodėmes, kad leistume Viešpačiui pas mus ateiti, kad klausytumėmės, kaip jis veikė Senosios Sandoros tarpsnyje, kad atsilieptume Psalmės žodžiais, kad klausytumėmės, kaip Jis veikia Naujosios Sandoros (mūsų) laikais, kad atsilieptume šlovinimo „Aleliuja“ (šlovė Viešpačiui!), kad klausytumėmės paties Jėzaus ir Dievo Žodžio aiškinimo. Gana, apsiribosiu Dievo žodžio liturgija, nors tas pats galioja ir Aukos liturgijai. Taigi, jei kurį elementą mes mistiškai prasvajojame, mūsų dalyvavimas mišiose yra ribotas. Na, visada jis būna ribotas, bet tai nereiškia, kad dar turėtume specialiai apsunkinti tą dialogą. Ar supranti, apie ką kalbu?
J
2010-06-28 at 15:02
Be abejo, dialogas neįmanomas be visapusiško turinio supratimo. Jei žmogus klauso choralo kaip muzikinio kūrinio, jis išties netenka savo tikrosios paskirties. Aš greičiau kalbu apie religinio turinio ir muzikinės formos sintezę, kuri prasminga tiems, kas supranta tekstą ar jį žino (galų gale yra vertimas). Todėl, manau, turi būti galimybė rinktis, kokia forma tikinčiajam yra priimtina, nes kiekvieno tikinčiojo suvokimas ir išgyvenimas nėra visiškai universalus. Neveltui bažnyčios buvo puošiamos meno kūriniais ir blizginamos auksu – žmogaus išgyvenimus stiprina meno didybė. Tą patį daro ir muzika. Tačiau atsiranda ir mišių ‘ant taburetės lauke’ praktika, primetant, kad pirmieji krikščionys ir katakomboj pasimelsdavo. Galbūt ir sutikčiau, bet galų gale yra tradicijos aspektas… Žodžiu, tema ilga ir neišseniama
abstractus
2010-08-23 at 10:41
+ simonas
2010-08-23 at 10:43
Na, mano galva, tai jau liturgijos naudojimas ne pagal paskirtį. Bet vis tiek dėkui už komentarą.
kept
2011-03-01 at 12:34
Asmeniškai man Grigališkasis choralas yra gražiausia maldos išraiška. Lygiai taip, kaip mes mokomės dalyvauti Šv. Mišių aukoje, vaikystėje mokomės maldų žodžius, lygiai taip galima išmokti ir lotyniškus Grigališkųjų giesmių tekstus ir pilnavertiškai dalyvauti lotyniškoje Šv. Mišių aukoje. Juo labiau, manau kad tik Grigališkasis choralas ir lotyniškos Mišios gali mums padėti išpažinti mūsų Tikėjimą pasauliniu mąstu, o ne užsidarius savo mažame lietuviškame pasaulėlyje. Be to, Grigališkojo choralo nesupratimas yra tik mūsų pačių bėda, išsprendžiama labai paprastai – savišvietos pagalba.
Be to, asmeniškai mane skaudina, kad aš neturiu galimybės Vilniuje dalyvauti, kaip tai dabar vadinama, Ekstraordinarinėse Mišiose, nes jų aukojimo Lietuvoje praktiškai nėra. Tiesa, vienoje koplytėlėje Kaune. Bet aš vilnietis! Aš norėčiau kiekvieną savaitę dalyvauti šimtametėje tradicijoje, negana to ir popiežius tai leidžia. Bet Lietuvoje tam sąlygos nėra kuriamos grindžiant „lotynų kalbos nepanašumu į lietuvių kalbą”, „senelių tradicijomis, kurios šiandien neaktualios ir kiek juokingos” ir pan. Labai gaila.
+ simonas
2011-03-01 at 12:55
@kept:
Suprantu ir gerbiu asmeninį jausmą, bet spėju, kad neįsiklausote į mano argumentus. Kaip jau sakiau, niekam juk nedraudžiama džiaugtis grigališkuoju choralu. Pagaliau, kaip ir pats pastebėjote, ir Popiežius tai leidžia. Visgi, kalbu ne apie „man patinka–nepatinka“. Kalbu apie liudijimą. Kaip būtų atsitikę, jei Izraelyje gimęs Jėzus savo misiją būtų pradėjęs, tarkim, lietuviškai. Be abejo, žydus būtų galima kaltinti švietimo stoka, bet kiek jis būtų turėjęs mokinių? Taip ir su liturgija. Lotyniškos mišios galėtų ir turėtų būti aukojamos tarptautinių renginių metu – kur nėra dokiminuojančios kultūros. Na, o Lietuvoje, kur dauguma dalyvių yra lietuviai, mišios turi vykti lietuvių kalba. Kontekstas yra svarbu!