RSS
 

Archive for Liepa, 2009

Keliauninko rožančius (III)

20 Lie

Tęsinys: (I) (II) … (IV) (V)

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

Rožančius

Keliauninko rožančius su ypatingais mazgais (apie juos dar rašysiu) ir slankiojančiais metaliniais karoliukais

Tai jau trečiasis įrašas šia tema. Pirmajame ir antrajame kalbėjau apie tai, kad šią maldos formą naudoju taip pat siekdamas krikščionių vienybės. Visgi, neretam broliui ar sesei iš protestantiškos tradicijos pakraipų gali kilti abejonių dėl vienų ar kitų rožančiaus kalbėjimo (maldos) aspektų. Pamėginsiu juos atspėti ir atsakyti. Daigiau padiskutuoti galima komentaruose.

Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Evangelija pagal Matą, 6 skyrius). Ar rožančius nėra tas „daugiažodžiavimas“, tušti žodžiai, kai mintys keliauja klajoti, o maldos – tik kaip žirniai į sieną?

Džiaugiuosi, kad to paklausėte. :-) Esu girdėjęs, kaip vienas kunigas liejo savo neviltį prisimindamas moterėlę, kuri taip džiaugėsi rožančiumi, kad kas rytą besimelsdama ji visus dienos darbus susiplanuoja! Be abejo, tokius užsiėmimus sunku pavadinti malda. Čia reikėtų prisiminti kun. Ramūno Mizgirio, OFM (pranciškonas) straipsnį, publikuotą bernardinai.lt, kuriame jis rašo:

Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.

Meldžiantis rožančių (ir ne vien rožančių) nedera skubėti. Pačiam teko kelis kartus lankytis vieno kaimo parapijoje, kur kunigas, galima sakyti, per mišias lenktyniavo su vargonininku, kuris greitesnis.

Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro (ten pat).

Tęsinys: (I) (II) … (IV) (V)

 

Keliauninko rožančius (II)

14 Lie

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

rozancius

Gintarinis keliauniko rožančius su gintariniu, tik iš vienos pusės nušlifuotu kryželiu, juodo gintaro didysis karoliukas ir skaidresni mažesnieji

 

Tęsinys: (I) … (III) (IV) (V)

Švč. Mergelės Marijos rožinio alternatyvai pirmieji man mintį pakišo anglikonai. Visas šias maldas turiu parengęs ir lietuviškai. Jas turėčiau įdėti tada, kai pakursiu rožančių e-shopą (darbai jau pradėti).

Po to, norėdamas pasisemti minčių rožančių gamybai, atradau ir katalikišką svetainę, kuri nurodė vieną knygą. Paskaičiau dar ir interviu su šios knygos autoriumi, Michael Cleary. Atsakydamas į klausimą: „Kaip Jums kilo mintis melstis Jėzaus malda?“ – kunigas rašo:

Kažkas įstrigo skaitant Jono Pauliaus II laišką apie rožinį. Jis rašė: „Rožinis – tai nuostabiausios ir didžiausios pagarbos vertos kontempletyvios krikščioniškosios maldos pavyzdys. Nors rožančius išsivystė ir Vakaruose, tai – meditacinė malda, kažkuo primenanti „širdies“ ar „Jėzaus maldą“, gimusią krikščioniškuose Rytuose“. Tai kodėl gi neapjungus šių dviejų tradicijų? Taip gimė mintis sukurti tokį rožinį, kurį galėtų melstis bet kurios tradicijos krikščionys. Kartodami maldą tariame didžiuosius, Naujajame Testamente užrašytus, kristologinius vardus. Meldžiantis be galo svarbu apmąstyti Šventojo Rašto žodžius. Ši malda visą dėmesį sutelkia į Kristų. Galiu pridurti tik tiek, kad gana dažnai taip meldžiuosi su kitų tradicijų krikščionimis, ir dar neteko girdėti nusiskundimų.

Belieka pridurti: „Amen“.

Tęsinys: (I) … (III) (IV) (V)

 

Keliauninko rožančius (I)

08 Lie

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

rozancius

Keliauninko rožančius su metaliniu San Damiano kryžiumi ir tikro juodojo gintaro karoliukais

Tęsinys: … (II) (III) (IV) (V)

Nuolatiniai mano tinklaraščio skaitytojai gal prisimena, kad katalikais tapome dėl Bažnyčios vienybės. Prabėgus šiek tiek laiko, prisijungėme prie naujai susikūrusios maldos grupės, su kuria skaitėme ir meldėmės pagal kun. Liongino Virbalo parengtą knygelę „Eik į savo kambarėlį“. Pamažėl, ieškodamas priimtinų meditacinės maldos formų ir įtakotas mano draugo Alan Creech bei jo rožančių, pastaruosius pradėjau rišti pats.

Kadangi tradicinis Švč. Mergelės Marijos rožinis netraukė, prisiminiau kažkada skaitytą nežinomo rusų autoriaus parašytą knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“, kur Rytų Bažnyčios vienuolis meldžiasi taip vadinama „Jėzaus malda“ (tiksliau ją būtų vadinti „Malda į Jėzų“): Jėzau Kristau, pasigailėk manęs.

„Jėzaus malda“ (įvairiausios jos atmainos) yra bene seniausia [daug kartų] kartojamos maldos forma, siejama su „maldos virvėmis“. Bėgdami nuo persekiojimų ir ramybę II-IV a. pr Kristaus dykumoje atradę krikščionys virvę surišdavo mazgais ir traukdami juos pro pirštus ar delnus melsdavosi. Jie kartodavo dabar jau liturgine tapusią maldą: Kyrie eleison – Viešpatie, pasigailėk.

Dabar greitai prasukime apie 15 amžių ir sugrįžkime į Kielų šeimą. :-) Kodėl buvęs protestantų pastorius sugrįžęs į katalikybę susiriša sau rožančių ir ima melstis „Jėzaus maldą“? Šiam įvadiniam įrašui pakaks atsakyti: „Dėl Bažnyčios vienybės“.

Tęsinys: … (II) (III) (IV) (V)