Keliauninko rožančius (V)
2009-07-27 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …
O gal dar yra kokių nors šios maldos aspektų, susijusiu su kartojimu? Tas kartojimas vis tiek šiek tiek neramina…
Be abejonės, yra.
Paminėsiu du. Kartodami maldą ir mokomės, ir atsipalaiduojame. „Ką?“ – paklausite, o mes atsakysime štai kaip.
Pirmiausia, kartodami kai ko išmokstame, kai ką įsisąmoniname. Tas „kai kas“ yra Trejybės slėpinys.
Ši malda – tai savotiškas tikėjimo išpažinimas. Tardami žodį „Kristau“ prisimename Šventąją Dvasią, nes graikiškasis žodis Chrestos ir hebrajiškasis Mešiah reiškia Pateptasis. Senojo Testamento laikais jais vadinosi karaliai, Dievo pateptieji, paskirti vadovauti Dievo tautai. Karūnacijos metu juos patepdavo aliejumi, kuris simbolizavo Dievo Dvasią, turėjusią vesti karalių (ant visų žmonių Ji nebuvo nenužengusi iki Sekminių). Taigi, jau paminėjome ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. Na, o Sūnaus nėra be Tėvo – Gyvojo Dievo. Taigi, melsdamiesi malda į Jėzų meldžiamės į visą Trejybę, apie Ją mąstome.
Taipogi, šioje maldoje rasime ir soteriologinę (išganymo) prasmę – Dievas pasigaili atgailaujančio nuodėmingo žmogaus, gelbsti jį iš nuodėmės užtariant Jėzui.
Čia rasime ir teologijos (mokymo apie Dievą). Kalbama apie Gyvąjį Dievą – Dievą, kuris pats yra amžinas, ir mums teikia gyvybę.
Žodžiu, prireikus, meldžiantis yra apie ką pamąstyti.
Kartodami dargi atsipalaiduojame. Ką? Sakau, kad atsipalaiduojame. Tikrai. Ar nėra buvę, kad ėmęsi melstis nerandame nuoširdžių žodžių, kartojame jau daugybę kartų tartus žodžius (net ir besimelsdami „laisvai“, ne nustatytas maldas)? Bepiga charizmatams! Visgi, turėdami maldą į Jėzų neprivalome vėl išrasti rato, imamės tai, ką gavome iš prosenių, įsiliejame į krikščionišką tradiciją, meldžiamės kartu su Bažnyčia, su žemėje ir Dievo artume esančiais šventaisiais. Su mumis meldžiasi ir Jėzus, ir pati Dvasia. Kai nežinome ko prašyti, Ji geriau už mus prašymus sudeda į šią maldą ir perduoda ją Jėzui, o Jėzus – Tėvui. Taigi, malda į Jėzų dar ir atpalaiduoja nuo bereikalingo spaudimo ar kaltės jausmo.
Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …
Žymos: DIY, ekumenija, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, rožančius, Teologija




2009-07-27, 23:16
[...] Tęsinys: (I) (II) (III) … (V) [...]
2009-07-27, 23:17
[...] (I) (II) … (IV) (V) Keliauninko rožančius su ypatingais mazgais (apie juos dar rašysiu) ir slankiojančiais [...]
2009-07-27, 23:18
[...] Tęsinys: (I) … (III) (IV) (V) [...]
2009-09-21, 20:57
Na man labai patiko, o daugiau ar nebus?
2009-09-22, 06:43
@akmenupis, manau, dar bus. Ačiū, kad domiesi.
2009-11-08, 14:59
[...] Tęsinys: … (II) (III) (IV) (V) [...]
2009-11-09, 22:40
Ir man patiko. Lauksiu tęsinio
2010-01-14, 11:13
Su pertraukomis Viešpaties maldą praktikuoju nuo tada kai pirma karta buvo išleisti Keliauninko pasakojimai. Šita malda tiesiog iškart prilipo. O po to kai pasiėmiau i rankas rožančių, gal prieš metus, ji tapo pastovia… Labai esu dekingas Dievui už tai. Buvau praktikuojantis krikščionis Bažnyčios lankymo, pastangų dorovingai gyventi ir giedojimo prasme…tačiau niekada nebuvau krikščionis maldingumu…
Jaučiau šitą trūkumą ir prašydavau Jo Malonės, kad vestų į maldą. Ir kaip bebūtu keista, Jis išklauso ☺
Dėl daugžodžiavimo ir man buvo problema, bet padėjao…ištverme – maldingumą, 7 maldingumu – brolybę, o brolybe – meilę. (2Pt.1) Pamačiau tarp maldos ir ištvermės abipusį ryšį.
Kita vertus Jėzus kalbėjo nedaugžodžiaukite kaip pagonys…reikėtu prisimint tuos visus ano meto filosofavimus, kaip pasipūtėlišką „išminties“ demonstravimą, kaip rungtynes… Tai tokios maldos tikrai nieko gero neduoda. Jos labiau ugdo narcicizmą nei brolybę ir meilę…
Ir dar apie nusižeminimą, Simonai, manau, kad perdidelio nusižeminimo negali būti.
Savęs menkinimas taip, nevertumas taip…bet nusižeminimas, kai visiems tapau viskuo…ar gali šito gylio būti per daug?
Ačių tau už šitą medžiagą apie rožančių. Būtinai perskaitysiu vyrams bendroje maldoje.