Simonas Kiela

Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »

Koralinis keliauninko rožančius

Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)

Ar nėra taip, kad katalikai (o gal ir stačiatikiai), neadekvačiai vertina žmogaus ir Dievo santykį, perdėtai eskaluoja žmogaus nuodėmingumą – juk Kristus paaukojo save kaip Dievui patinkančią auką? Viskas, atlikta!

Šis klausimas šiek tiek susijęs su tuo, apie ką tik ką kalbėjomės. Nedera manyti, kad jei kažko prašysi daug kartų, kaip kad gerai paklausėte cituodami Jėzaus žodžius, būsi išklausytas. Šios abejonės susiję su tuo, kaip įsivaizduojame Dievą. Turėtume vengti abiejų kraštutiniškumų: 1) Dievas – tik šventas teisėjas, persipildęs pykčiu prieš nevertuosius; 2) Dievas (dažniausiai Jėzus) – mano draugelis, su kuriuo apie bobas gali pabazarint.

Mūsų atveju, meldžiantis „pasigailėk manęs [nusidėjėlio]“, turbūt, būtų linkstama į pirmąją klaidą, perdėtą nusižeminimą. Nors ir nereikėtų pamiršti, kad Dievas yra ŠVENTAS, „ryjanti ugnis“, „pavydus“ (Biblija epitetų negaili), turime prisiminti, kad tas pats Dievas taip pamilo savo kūrinius, kad atsiuntė savo vienintelį Sūnų, atsiuntė ne sveikųjų, bet sergančių gydyti.

Taip pat, Dievas nėra buhalteris, kad žymėtųsi mūsų maldas, kaip kokia stiuardesė Ryan Air lėktuvuose „kliksium“ skaičiuojanti keleivius. Dievui pakanka ir vieno iš širdies ištarto žodžio. Visa bėda ta, kad dažną kartą būtent tokio žodžio ir pritrūkstame. Tuomet „širdies maldai“ leidžiame mus perkeisti, pajungiame širdį Dievui, kad tą žodį „Jėzau“ galėtume ištarti tinkamai, kad su Juo susitiktume.

Ir dar. Žodžiu „pasigailėk“ be abejo, prašome, kad Dievas atleistų mums nuodėmes, bet tuo pačiu ir pripažįstame, kad esame silpni, gal prašome Dievo pagalbos, pvz.: „Viešpatie, padėk man pagyti. Pasigailėk manęs, padėk man!“ Taigi, čia melsdamiesi „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ prašome ir Dievo pagalbos.

Tęsinys: (I) (II) (III) … (V)