Keliauninko rožančius (V)
2009-07-27 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Keliauninko rožančius – unakito akmens karoliukai
Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …
O gal dar yra kokių nors šios maldos aspektų, susijusiu su kartojimu? Tas kartojimas vis tiek šiek tiek neramina…
Be abejonės, yra. 
Paminėsiu du. Kartodami maldą ir mokomės, ir atsipalaiduojame. „Ką?“ – paklausite, o mes atsakysime štai kaip.
Pirmiausia, kartodami kai ko išmokstame, kai ką įsisąmoniname. Tas „kai kas“ yra Trejybės slėpinys.
Ši malda – tai savotiškas tikėjimo išpažinimas. Tardami žodį „Kristau“ prisimename Šventąją Dvasią, nes graikiškasis žodis Chrestos ir hebrajiškasis Mešiah reiškia Pateptasis. Senojo Testamento laikais jais vadinosi karaliai, Dievo pateptieji, paskirti vadovauti Dievo tautai. Karūnacijos metu juos patepdavo aliejumi, kuris simbolizavo Dievo Dvasią, turėjusią vesti karalių (ant visų žmonių Ji nebuvo nenužengusi iki Sekminių). Taigi, jau paminėjome ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią. Na, o Sūnaus nėra be Tėvo – Gyvojo Dievo. Taigi, melsdamiesi malda į Jėzų meldžiamės į visą Trejybę, apie Ją mąstome.
Taipogi, šioje maldoje rasime ir soteriologinę (išganymo) prasmę – Dievas pasigaili atgailaujančio nuodėmingo žmogaus, gelbsti jį iš nuodėmės užtariant Jėzui.
Čia rasime ir teologijos (mokymo apie Dievą). Kalbama apie Gyvąjį Dievą – Dievą, kuris pats yra amžinas, ir mums teikia gyvybę.
Žodžiu, prireikus, meldžiantis yra apie ką pamąstyti.
Kartodami dargi atsipalaiduojame. Ką? Sakau, kad atsipalaiduojame. Tikrai. Ar nėra buvę, kad ėmęsi melstis nerandame nuoširdžių žodžių, kartojame jau daugybę kartų tartus žodžius (net ir besimelsdami „laisvai“, ne nustatytas maldas)? Bepiga charizmatams! Visgi, turėdami maldą į Jėzų neprivalome vėl išrasti rato, imamės tai, ką gavome iš prosenių, įsiliejame į krikščionišką tradiciją, meldžiamės kartu su Bažnyčia, su žemėje ir Dievo artume esančiais šventaisiais. Su mumis meldžiasi ir Jėzus, ir pati Dvasia. Kai nežinome ko prašyti, Ji geriau už mus prašymus sudeda į šią maldą ir perduoda ją Jėzui, o Jėzus – Tėvui. Taigi, malda į Jėzų dar ir atpalaiduoja nuo bereikalingo spaudimo ar kaltės jausmo.
Tęsinys: (I) (II) (III) (IV) …
Žymos: DIY, ekumenija, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, rožančius, Teologija
Gimtadienio dovana
2009-07-25 Gyvenimas kartu, Kultūra
Iš šio įrašo nieko ypatinga tikėtis neverta. Tik norėjau pasidžiaugti savo gimtadienio dovana, kurią šiandien realizavau. Nuo gimtadienio jau praėjo beveik mėnuo (veik 20 dienų), o viską sudėlioti gavosi tik šiandien. Visgi, dovana labai džiaugiuosi.
Taigi, per gimtadienį gavau 100 Lt vertės Baltųjų lankų dovanų čekį, todėl atsiradus laisvai minutei (liepa man ypač buvo užimta visokiais darbais, darbeliais, renginiais, etc.), patraukiau į visuotinės piligrimystės meką – A!#$$*lį!
Bėda ta, kad visus pinigėlius reikia realizuoti vienu kartu. Buvau į knygyną užvažiavęs ir anksčiau, bet tąkart nusipirkau tik knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios Tėvui“ (už grynus).
Na, o šį kartą pirkinys jau šiek tiek solidesnis:
Bažnyčios tėvai: nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos susirinkimo
Ankstyvosios krikščionybės istorija, jos raštija, jos dvasinis paveldas visada buvo ir lieka aktualūs.
Ši antologija skirta pristatyti seniausiojo Bažnyčios Tėvų laikotarpio (iki krikščionybės įteisinimo) kūrybai.
Knygoje atsiskleidžia visa autorių įvairovė, pateikiami ir vėliau visuotinai pripažinti, ir kontroversiški jų veikalai.
Iš šios antologijos, turbūt, pirmą skaitysiu Hermo „Ganytoją“.
Thomas Merton, „Naujosios kontempliacijos sėklos“
Ši knyga yra viena labiausiai skaitomų bei mėgstamų tėvo Thomo Mertono knygų. Autorius, savo apmąstymus grįsdamas Evangelija ir Katalikų Bažnyčios askezės tradicija, ypač šv. Kryžiaus Jono ir šv. Bernardo Klerviečio mokymu, siekia tiesiog paprastai išskleisti krikščioniškąjį malonės gyvenimą, tad visa, kas joje rašoma galima pritaikyti kiekvienam ne tik vienuolyne, bet ir pasaulyje.
Thomas Mertonas skaitytojo sielon sėja daugybę sėklų – nepaprastai brandžių minčių apie žmogaus dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius stengiasi išjudinti snaudžiančias žmogaus dvasios gelmes, moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai. Pro įdėmų autoriaus žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Ši knyga – tai penas išalkusiam tikro gyvenimo Kristuje, dėl Jo ir su Juo.
Anksčiau jau esu skaitęs Mertono laiškus bei „Kontempiatyviąją maldą“. Tikrai žinau, kad šis autorius nenuvils.
Na, o trečiąją pasiėmiau šiek tiek iš nostalgijos, pasidžiaugti:
Vytautas Mačernis, „Vėl žemės ilgesy“
Galbūt šis naujas Mačernio poezijos leidimas suformuos dar vieną skaitytojų kartą, nes eilėraščių prasmės ir gelmės neturi senaties termino, juose yra žmogaus gyvenimo pamatiniai dalykai, kurie visada jaudina, kviečia susikaupti, mąstyti, ieškoti pastovių vertybių ir jas atrasti kartu su Poetu. /Aldona Ruseckaitė/
Nostalgija tokia, kad kažkada ankstyvojoje jaunystėje turėjau draugę, kuriai labai patiko Mačernis. Kartą, kai pas ją lankiausi, ji mokėsi vieną iš jo trioletų mintinai:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes,
Dainuodamas žodžius dainos:
Gyveno duobkasys kapuos
Ir negalvojo niekados,
Kas mirus duobę jam iškas.
Gyveno duobkasys kapuos
Ir kasė mirusiems duobes.Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Nutilo lūpose daina…
Bet vieną kartą vakare
Palaidojo jis pats save,
Papuoštas įkapėm nakites.
Bet vieną kartą vakare
Išvargęs griuvo ant duobės.
Šiek tiek gotiška, bet labai gražu, ar ne? Taip melancholiškai graudu ir gera vienu metu. Ok, daugiau nieko nerašysiu apie tai, nes bijau pasirodyti banalus. Žodžiu, skaitau ir kažkiek mazochistiškai kaifuoju.
Daktariukai, esu labai dėkingas Jums už dovaną.
Žymos: katalikų bažnyčia, knygos, krikščionybė, Malda, Teologija, tikėjimas
Keliauninko rožančius (IV)
2009-07-22 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Koralinis keliauninko rožančius
Ar nėra taip, kad katalikai (o gal ir stačiatikiai), neadekvačiai vertina žmogaus ir Dievo santykį, perdėtai eskaluoja žmogaus nuodėmingumą – juk Kristus paaukojo save kaip Dievui patinkančią auką? Viskas, atlikta!
Šis klausimas šiek tiek susijęs su tuo, apie ką tik ką kalbėjomės. Nedera manyti, kad jei kažko prašysi daug kartų, kaip kad gerai paklausėte cituodami Jėzaus žodžius, būsi išklausytas. Šios abejonės susiję su tuo, kaip įsivaizduojame Dievą. Turėtume vengti abiejų kraštutiniškumų: 1) Dievas – tik šventas teisėjas, persipildęs pykčiu prieš nevertuosius; 2) Dievas (dažniausiai Jėzus) – mano draugelis, su kuriuo apie bobas gali pabazarint.
Mūsų atveju, meldžiantis „pasigailėk manęs [nusidėjėlio]“, turbūt, būtų linkstama į pirmąją klaidą, perdėtą nusižeminimą. Nors ir nereikėtų pamiršti, kad Dievas yra ŠVENTAS, „ryjanti ugnis“, „pavydus“ (Biblija epitetų negaili), turime prisiminti, kad tas pats Dievas taip pamilo savo kūrinius, kad atsiuntė savo vienintelį Sūnų, atsiuntė ne sveikųjų, bet sergančių gydyti.
Taip pat, Dievas nėra buhalteris, kad žymėtųsi mūsų maldas, kaip kokia stiuardesė Ryan Air lėktuvuose „kliksium“ skaičiuojanti keleivius. Dievui pakanka ir vieno iš širdies ištarto žodžio. Visa bėda ta, kad dažną kartą būtent tokio žodžio ir pritrūkstame. Tuomet „širdies maldai“ leidžiame mus perkeisti, pajungiame širdį Dievui, kad tą žodį „Jėzau“ galėtume ištarti tinkamai, kad su Juo susitiktume.
Ir dar. Žodžiu „pasigailėk“ be abejo, prašome, kad Dievas atleistų mums nuodėmes, bet tuo pačiu ir pripažįstame, kad esame silpni, gal prašome Dievo pagalbos, pvz.: „Viešpatie, padėk man pagyti. Pasigailėk manęs, padėk man!“ Taigi, čia melsdamiesi „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ prašome ir Dievo pagalbos.
Žymos: DIY, ekumenija, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, rožančius, Teologija
Keliauninko rožančius (III)
2009-07-20 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Keliauninko rožančius su ypatingais mazgais (apie juos dar rašysiu) ir slankiojančiais metaliniais karoliukais
Tai jau trečiasis įrašas šia tema. Pirmajame ir antrajame kalbėjau apie tai, kad šią maldos formą naudoju taip pat siekdamas krikščionių vienybės. Visgi, neretam broliui ar sesei iš protestantiškos tradicijos pakraipų gali kilti abejonių dėl vienų ar kitų rožančiaus kalbėjimo (maldos) aspektų. Pamėginsiu juos atspėti ir atsakyti. Daigiau padiskutuoti galima komentaruose.
Jėzus mokė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Evangelija pagal Matą, 6 skyrius). Ar rožančius nėra tas „daugiažodžiavimas“, tušti žodžiai, kai mintys keliauja klajoti, o maldos – tik kaip žirniai į sieną?
Džiaugiuosi, kad to paklausėte. Esu girdėjęs, kaip vienas kunigas liejo savo neviltį prisimindamas moterėlę, kuri taip džiaugėsi rožančiumi, kad kas rytą besimelsdama ji visus dienos darbus susiplanuoja! Be abejo, tokius užsiėmimus sunku pavadinti malda. Čia reikėtų prisiminti kun. Ramūno Mizgirio, OFM (pranciškonas) straipsnį, publikuotą bernardinai.lt, kuriame jis rašo:
Kitais žodžiais tariant, jeigu net tūkstantį kartų nutolstame nuo maldos žodžių, tai tūkstantį kartų ramiai, nepykdami nei ant savęs, nei ant kitų, vėl sugrįžkime prie sąmoningo ir nuoširdaus maldos žodžių tarimo.
Meldžiantis rožančių (ir ne vien rožančių) nedera skubėti. Pačiam teko kelis kartus lankytis vieno kaimo parapijoje, kur kunigas, galima sakyti, per mišias lenktyniavo su vargonininku, kuris greitesnis.
Skubėjimas maldoje yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to, kas mūsų laukia po maldos. Skubėdami mes prarandame Dvasią, kuri vienintelė suteikia amžinybės pajutimą maldos metu. Tad geriau neskubant ir ramiai pasimelskime penkias minutes, negu valandą skubant arba tris valandas be noro (ten pat).
Žymos: DIY, ekumenija, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, pranciškonai, protestantai, rožančius
Keliauninko rožančius (II)
2009-07-14 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Gintarinis keliauniko rožančius su gintariniu, tik iš vienos pusės nušlifuotu kryželiu, juodo gintaro didysis karoliukas ir skaidresni mažesnieji
Švč. Mergelės Marijos rožinio alternatyvai pirmieji man mintį pakišo anglikonai. Visas šias maldas turiu parengęs ir lietuviškai. Jas turėčiau įdėti tada, kai pakursiu rožančių e-shopą (darbai jau pradėti).
Po to, norėdamas pasisemti minčių rožančių gamybai, atradau ir katalikišką svetainę, kuri nurodė vieną knygą. Paskaičiau dar ir interviu su šios knygos autoriumi, Michael Cleary. Atsakydamas į klausimą: „Kaip Jums kilo mintis melstis Jėzaus malda?“ – kunigas rašo:
Kažkas įstrigo skaitant Jono Pauliaus II laišką apie rožinį. Jis rašė: „Rožinis – tai nuostabiausios ir didžiausios pagarbos vertos kontempletyvios krikščioniškosios maldos pavyzdys. Nors rožančius išsivystė ir Vakaruose, tai – meditacinė malda, kažkuo primenanti „širdies“ ar „Jėzaus maldą“, gimusią krikščioniškuose Rytuose“. Tai kodėl gi neapjungus šių dviejų tradicijų? Taip gimė mintis sukurti tokį rožinį, kurį galėtų melstis bet kurios tradicijos krikščionys. Kartodami maldą tariame didžiuosius, Naujajame Testamente užrašytus, kristologinius vardus. Meldžiantis be galo svarbu apmąstyti Šventojo Rašto žodžius. Ši malda visą dėmesį sutelkia į Kristų. Galiu pridurti tik tiek, kad gana dažnai taip meldžiuosi su kitų tradicijų krikščionimis, ir dar neteko girdėti nusiskundimų.
Belieka pridurti: „Amen“.
Žymos: ekumenija, Jėzaus malda, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, rožančius, šventieji, Teologija
Keliauninko rožančius (I)
2009-07-08 Malda, Senovinė ateitis, Teologija
Užsukite pasižiūrėti rožančių katalogo »
Keliauninko rožančius su metaliniu San Damiano kryžiumi ir tikro juodojo gintaro karoliukais
Tęsinys: … (II) (III) (IV) (V)
Nuolatiniai mano tinklaraščio skaitytojai gal prisimena, kad katalikais tapome dėl Bažnyčios vienybės. Prabėgus šiek tiek laiko, prisijungėme prie naujai susikūrusios maldos grupės, su kuria skaitėme ir meldėmės pagal kun. Liongino Virbalo parengtą knygelę „Eik į savo kambarėlį“. Pamažėl, ieškodamas priimtinų meditacinės maldos formų ir įtakotas mano draugo Alan Creech bei jo rožančių, pastaruosius pradėjau rišti pats.
Kadangi tradicinis Švč. Mergelės Marijos rožinis netraukė, prisiminiau kažkada skaitytą nežinomo rusų autoriaus parašytą knygelę „Atviri keliauninko pasakojimai savo dvasios tėvui“, kur Rytų Bažnyčios vienuolis meldžiasi taip vadinama „Jėzaus malda“ (tiksliau ją būtų vadinti „Malda į Jėzų“): Jėzau Kristau, pasigailėk manęs.
„Jėzaus malda“ (įvairiausios jos atmainos) yra bene seniausia [daug kartų] kartojamos maldos forma, siejama su „maldos virvėmis“. Bėgdami nuo persekiojimų ir ramybę II-IV a. pr Kristaus dykumoje atradę krikščionys virvę surišdavo mazgais ir traukdami juos pro pirštus ar delnus melsdavosi. Jie kartodavo dabar jau liturgine tapusią maldą: Kyrie eleison – Viešpatie, pasigailėk.
Dabar greitai prasukime apie 15 amžių ir sugrįžkime į Kielų šeimą. Kodėl buvęs protestantų pastorius sugrįžęs į katalikybę susiriša sau rožančių ir ima melstis „Jėzaus maldą“? Šiam įvadiniam įrašui pakaks atsakyti: „Dėl Bažnyčios vienybės“.
Tęsinys: … (II) (III) (IV) (V)
Žymos: ekumenija, katalikų bažnyčia, keliauninko rožančius, krikščionybė, Malda, Teologijam rožančius
