Eucharistija
Buvau pagėdintas, kad jau beveik mėnesį nieko nerašiau ciklo apie sugrįžimą į Katalikų Bažnyčią tęsinio. Tik vėliau supratau, kad neprivalau niekam atsiskaitinėti. Tinklaraštis mano, o įrašai jame priklauso nuo manęs, mano noro rašyti ir t.t. Todėl noriu iš anksto įspėti, kad kitas įrašas gali pasirodyti dar šiandien, rytoj, kitą savaitę ar po mėnesio. Žodžiu, ateities nuspėti negaliu. Skaitytojams linkiu kantrybės ir pakantumo. Na, o šiandien, kai aplink visi jau sugulė miegoti, kaip tik ir užsimaniau parašyti.
Taigi, apsisprendimą grįžti į Katalikų Bažnyčią lėmė vienybės siekimas. Vienas Bažnyčios vienybei talkinančių faktorių yra liturgija.
Kiekvieną sekmadienį – iš tiesų, kiekvieną dieną – liturgijos metu yra skirta skaityti tam tikras Rašto vietas. Taigi, nesvarbu, ar mišiose dalyvausi Argentinoje, ar Lietuvoje, ar Kanadoje, tą pačią dieną katalikai skaito tas pačias Rašto eilutes. Kad jau esam tikintys, turėtume priimti, kad tą patį Raštą mums padeda suprasti ta pati Dvasia. Žinoma, čia viskas būtų idealiu variantu, nes procese dalyvauja ir mūsų nuodėminga patirtis, todėl vaizdelis dažnai išsikreipia. Visgi, skaitome tą patį, todėl, kaip sako amerikonai, bent turėtume būti on the same page.
Antrasis faktorius, tai mišių kristocentriškumas. Kai pats dar buvau protestantu, manydavau, kad katalikai labai daug dėmesio skiria angelams, Marijai ir kitiems šventiesiems. Tenka pripažinti, kad sąmoningai dalyvaujant mišiose netrunki pastebėti, kad Mariją, visus angelus ir šventuosius liturgija mini vos vienoje vietoje, ir tai susiję su atgaila.
Visa mišių liturgija – tai pagalba mums dalyvauti nesibaigiančioje Dievo ir Jo tautos puotoje, dalyvauti Kristaus aukoje.
Čia reikalingas nedidelis diskursas – po to vėl grįšime prie liturgijos. O diskursas bus apie dalyvavimą Kristaus aukoje.
Protestantai (ir kai kurie katalikai) sudegina daug parako manydami, kad tai – magija, Kristaus aukos kartojimas. Taip, iš dalies taip ir yra, bet tik tiek, kiek žydams reiškia Pascha. Jie su kepure ant galvos ir lazda rankoje stengiasi „atkartoti“ tą naktį, kai Viešpaties angelas praūžė virš Egipto išvaduodamas Izraelio žmones iš vergovės. Jie stengiasi tai išgyventi vėl ir vėl kartodami tuos veiksmus, prisimindami, ką jie reiškė ir patys tapdami šio neužmirštamo įvykio veikėjais. Tas pats vyksta ir mišių, Eucharistijos metu. Gana, gal daugiau tai panagrinėsime kitą kartą.
Taigi, pasikartosiu, mišių liturgija – tai pagalba krikščionims susiburti prie Viešpaties stalo, Jo klausytis, Jam atsiliepti, Juo maitintis, o tai negali neapjungti. Štai kodėl liturgija ir yra dar vienas faktorius, apjungiantis Dievo tautą.
Tačiau reikėtų nepamiršti, kad negalime į liturgiją žvelgti tik vienų mišių perspektyvoje. Vieno sekmadienio (o ir šiokiadienio) liturgija neturėtų prasmės (na, dėl to gal ir galima būtų ginčytis) be praėjusio ir ateinančio sekmadienio liturgijos. Turiu omeny visų metų ciklą, kuris seka Kristaus misijos įvykius – pasiruošimą prieš įsikūnijimą, gimimą, Jo atpažinimą esant Mesiju, peržvelgiant Jo darytus stebuklus, išgydymus, Jo mokymą, pagaliau Jo žingsnius Jeruzalės link, Paskutiniąją vakarienę, Jo kančią, auką ant kryžiaus, tylą ir, pagaliau, viską vainikuojantį prisikėlimą. Tačiau net ir prisikėlimu viskas nesibaigia. Jis vėl su savo mokiniais, bet nepasilieka amžinai. Jis žengia į dangų, o vietoje savęs siunčia Šventąją Dvasią, atstosiančią Jį. Na, o tada pusė metų tiesiog bažnyčios gyvenimo, žymimo žalia spalva.
Prirašyti galima būtų labai daug, bet tam čia nevieta. Gal dar bus progų aptarti įvairius liturgijos aspektus. Dabar gana pabrėžti, kad liturgija ir įvairūs jos aspektai tikrai talkina Bažnyčios vienybei. Būtent liturgija buvo vienas iš esminių veiksnių, kodėl mūsų šeima tapo katalikais.
ateistas
2008-10-12 at 16:02
“Būtent liturgija buvo vienas iš esminių veiksnių, kodėl mūsų šeima tapo katalikais.”
Panašu kad klysti. Vienas iš pagrindinių veiksnių – nemokėjimas kritiškai mąstyti. Visa kita yra menki šalutiniai veiksniai.
+ simonas
2008-10-12 at 20:39
@ateistas: Tai kritiškai mąstyti, matyt, nemokėjom jau seniai, nes krikščionys (vienaip ar kitaip) esam jau panašiai nuo 1991-tųjų metų, kai apsisprendėme savo valia.
Darius {ThinkBIG!}
2009-01-10 at 15:36
O tai ar tu nebuvai ten kazhkaip susijes su protestantu Bazhnychios choru ? Man bent jau regis, kad machiau dalyvaujant Klaipedoje MB. su choru.. ar kazhka painioju ?
+ simonas
2009-01-10 at 17:36
Dariau, šiek tiek painioji, bet užsikabinti yra už ko. Iš tiesų tai buvau laisvųjų krikščionių bažnyčios pastorius, o MB esu buvęs kokius tris kartus, nors pastorius Saulius ir dabar yra bičiulis.
Bronius
2009-02-03 at 00:05
O kaip su išgelbėjimu? Ir kaip su Tiesa?
+ simonas
2009-02-03 at 00:35
Broniau, su išgelbėjimu labai gerai, vis dar užtikrintas su džiaugsmu. Su Tiesa kartais būna sunkiau, bet stengiuos.
Bronius
2009-02-03 at 10:46
Kartą, Jėzus Tomui pasakė: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.”
Religinis pergyvenimas ar liturgija neatves žmogaus pas Dievą. Jėzus Kristus yra tiesa, todėl būtent su Tiesa turi būti “lengviau” o ne “sunkiau”. Ir peršasi išvada, kad tu taip ir neatradai Kristaus. Katalikų religijos šaknys yra susijusios su pagoniškais ritualais bei įtakotos pasaulietinės politikos, bet tik ne su Kristumi. Manau, kad nemažai laisvųjų krikščionių yra išties išgelbėtų, bet pati bendruomenė labiau pasidarė panaši ne į laisvuosius Krikščionis, bet į laisvo elgesio “krikščionis”, nes būtent tai ir parodo vaisiai. Tik nepyk, nieko asmeniško…
+ simonas
2009-02-03 at 10:54
@Bronius
Nu kad jau viską žinai…
Bronius
2009-02-03 at 11:00
Na taip, nieko naujo…Tik nežinau kokie tavo motyvai, nes nematau širdies. Bet kaip buvęs pastorius ir tu tai turėtum žinoti -
“Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjusį, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus kūne atėjusio, nėra iš Dievo. Tokia- iš antikristo, apie kurį girdėjote, kad jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje.”
ateistas
2009-02-03 at 11:19
Švaistaisi Broniau citatom, bet tai, kad tos citatos yra paimtos iš grožinės literatūros kūrinio. Čia kaip diskutuojant apie vandenį remtis pasaka “Apie tai kaip Jonukas avinėliu pavirto”.
Bronius
2009-02-03 at 11:27
Ateistui, tu teisus tame, kad “švaistausi”, nes tavo religija šito nesutalpina, gi tu pats remiesi grožine literatūra, o ne faktais, ar ne?
“Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga.” Biblija.
+ simonas
2009-02-03 at 11:42
@Ateistas, @Bronius
Chebra, jums čia kas, skelbimų lenta? Eikit į kokius forumus pasišnekėti.
ateistas
2009-02-03 at 11:47
Na kuo gi tau Simonai+ nepatinka, kad tavo įrašų komentaruose žmonės kalbasi?
Broniau – aš neturiu religijos, remiuosi tik racionaliais dalykais. Apie kokią grožinę literatūrą tu kalbi?
+ simonas
2009-02-03 at 11:50
@ateisitas
Man blogai, kai žmonės kalbasi ne tiesiogiai ta pačia tema, kaip įrašas. Taigi, savo apologetines diskusijas kelkit į privatų lygmenį arba atraskit kokį nors forumą. Hau! Aš pasakiau.
hadrian
2009-02-06 at 04:43
ateistas ar tikintis – tik išoriniai įvardinimai – abu gyvena pasakų pasaulyje; vienas ar kitas, jei mano, kad kiti turi mąstyti taip pat kaip jis pats – yra fanatikas; religija yra subjektyvus dalykas, nei įrodomas, nei paneigiamas; tiek ateistai, tiek tikintieji (paprastai) painioja skirtingas (subjektyvią ir objektyvią) realijas – ko pasekoje tik tauškia niekus (nenoriu tuo nieko įžeisti)
+ simonas
2009-02-06 at 08:41
Bet įrašas vis tiek ne apie religijos svarbą, o iš protestantizmo sugrįžimą į Katalikų Bažnyčią.
Inga
2009-02-24 at 14:11
Mano nuomone, kaip tik KB liturgija trukdo krikščionių vienybei, todėl, kad nepaisoma Jėzaus Kristaus prašymo: “tai darykite mano atminimui”. Turiu galvoje Jo Kūno valgymą ir JO KRAUJO gėrimą. Juk JIS PATS pasakė: “kas nevalgys mano kūno ir negers mano kraujo – neturės GYVYBĖS savyje. MANO kūnas TIKRAI yra valgis ir Mano KRAUJAS tikrai yra gėrimas.” Taip pat: “kas man iš to, jei laimėčiau ir visą pasaulį, bet netekčiau savo gyvybės…” Žiūrėjimas į Valgį ir Gėrimą, jų garbinimas tikrai nesuteiks gyvybės. “Imk TIKĖJIME ir VALGYK…., imk tikėjime ir GERK…” tik – tai, gali mus išgelbėti.
+ simonas
2009-02-24 at 22:25
Inga, o kas sakė, kad katalikai tik žiūri, ir nevalgo, negeria? Visi yra skatinami valgyti [ir gerti], tik ne visiems norisi savo nuodėmes išpažinti, nuo jų nusisukti, todėl ir lieka tik pasižiūrėti. Visgi, man atrodo, pažįsti daugiau viduramžių nei šių dienų Bažnyčią. Dažnas protestantas puola užkliuvęs būtent už šio akmens – vis dairosi į viduramžius. Ar tu nori pasakyti, kad išpažintis katalikams trukdo valgyti ir gerti?
Inga
2009-02-27 at 15:11
Ar Švenčiausio Sakramento adoracija yra Valgymas ir Gėrimas? Šis maistas, priimamas TIKĖJIMU mums būtinas šioje gyvenimo kelionėje, o Dievas su savo tauta PUOTAUS tik Amžinybėje, į šią puotą esam kviečiami. Jei turim įžūlumo dalyvauti paties Kristaus Aukoje, kurioje vietoje liks mūsų dėkingumas už tai, kad Jis viską Tobulai atliko? Mes nė mažiausia kruopelyte negalime prisidėti prie Jo Titaniško darbo, tik turim “persiplėšę savo širdis” nuolankiai artintis prie Jo Malonės Sosto. Išpažintis jokiu būdu tam netrukdo. Priešingai – išpažinkime vieni kitiems savo nuodėmes, kokie maži tuomet pasijusime! Na, gal pradžiai
užtektų pasipasakoti tik patikimiems, neišduodantiems paslapčių… O dar geriau-prašyti Šv.Dvasios malonės, kad parodytų mums mūsų skurdą, tuomet savaime šauksimės Dievo pagalbos tiesiogiai “užsidarę slaptoje savo kambarėlyje”…
+ simonas
2009-02-27 at 16:15
Inga, vis tiek nesuprantu.
Ar siūlai atsisakyti sakramentų (matomų ženklų, bylojančių apie neregimybę)?
Dėl dalyvavimo, tai geriau būtų pasikalbėti su žydais, kaip jie švenčia Paschą. Tai – bendra mūsų tradiciją, tuo labiau, kad Paskutinė vakarienė tiesiogiai siejasi su Pascha. Žydas atsakys, kad „ne jie tada išėjo iš Egipto, išeiname mes; paaukotą Velykų avinėlį valgė ne jie, valgome mes“. Taigi, Kristus ne iš naujo aukojamas, o mes nusikeliame į praeitį ir dalyvaujame Jo aukoje.
Persiplėšti širdis ir atgailauti, be abejonės, reikia – apie tai ir byloja pranašai – bet širdis persiplėšę neturime vengti ir išorinių ženklų. Va vienas be kito netenka prasmės.
Inga
2009-02-27 at 16:54
Nieko aš nesiūlau
Tai tik teiginiai, rodantys kodėl aš negaliu suprasti Jūsų grįžimo į KB grįsti vienybės siekimo intencija. Tie žodžiai skiriami tik Jums asmeniškai. Melsiuos už Jus. kad ženklai nenukreiptų Jūsų žvilgsnio nuo tikrosios Išganymo Priežasties… Tikiuos, kad “…mes tikrai, ten aukštai susitiksim Meilės krante, ten vargai bus pergalėti, Jėzų garbinsim visi…”
hm
2009-02-27 at 18:39
kam jūs žmogų čia remiat prie sienos, kad grįžo į Kat. Bažn.? Vis tiek visi susitiksim meilės krante
sekluma » Blog Archive » 25 faktai apie mane - mintys, prisiminimai, jausmai - 2 – 5
2009-03-12 at 14:40
[...] kunigu (esu vedęs). Bet yra ir kita pusė – stigo brandos, nežinojau, kaip tvarkytis (aišku, kataliku ne todėl tapau). Kai kam pavyksta imtis kokio darbo, ir įsivažiuoja. Man buvo [...]
ramunas
2009-04-09 at 18:29
16. + simonas:
2009-02-06, 08:02
Bet įrašas vis tiek ne apie religijos svarbą, o iš protestantizmo sugrįžimą į Katalikų Bažnyčią.
pagarba simonai
toks apsisprendimas nera lengvas
nes as pats is protestantizmo i pravoslavija nuejau
sekmes
Simonas
2009-08-25 at 10:35
Prove me wrong, bet ar tokio termino, kaip “išgelbėtas” įvedimas į kažkokią protestantine doktrina, savaime nereiškia tos doktrinos ne-legitimumo. Juk tai truputi primena bet kokią sektą, ir kiekvienos jų teigimą, kad tik jos nariai bus išgelbėti.
Ar Tavo pasirinktas protestantizmas kartais ne visiškai suDievina Kristų ir nenori vadovautis vien evangelija ir Kristaus žodžiu? Jeigu taip, tai kaip su Jėzaus teiginiais apie visišką šeimos atsižadėjimą, arba apie tai, kad jis atėjo į pasaulį ne ramybės nešti, o kalavijo? Ar vieniems teiginiams yra daromos išimtys, o kitais tikima “iš visų jėgų”.
Kur daugiau galima sužinoti apie šitą protestantizmą, kuris skirsto žmones į “išgelbėtus” ir “pražuvėlius”?..
+ simonas
2009-08-25 at 12:21
Simonai, man atrodo, kad kažkiek susipainiojai terminuose ir mokymuose.