Simonas Kiela

Neseniai sužinojau, kad vienai mano draugei (nepažįstantiems telieka ji nepažįstamoji) iškilo rimtų problemų šeimoje. Ji visuomet norėjo mokytis užsienyje. Dar ištekėdama apie tai kalbėjosi su savo vyru. Maždaug po mėnesio jie jau galvojo skirtis (abu). Būtent dėl šio dalyko. Ji nusileido.

Praėjo gal jau keturi metai. Vėl ta pati istorija. Dabar ji skirtis nenori, bet vyras nelabai palieka išeities. Jis paėmė jos pasą ir kitus dokumentus. Policija bent jau kol kas nesikiša ir vadina tai „šeimyniniais nesutarimais“.

Kaip manote, ar pateisinama siekti svajonės mokytis užsienyje net tada, kai tai gresia skyrybomis? Ar verta laužti ranką žodžiu „skyrybos“, jei nori žmoną išlaikyti Lietuvoje? Ar etiška tai aptarinėti mano tinklaraštyje? Spėju, kad ne, bet pažiūrėkite į įrašo pavadinimą. Esmė ne aptarinėti šią situaciją, o užtarti šią šeimą malda.