Simonas Kiela

Tik ką pasižiūrėjau paskutinį laidos „Be pykčio“ įrašą LRT archyve. Kone labiausiai įstrigo Savukyno pastebėjimas apie redakciją. Žurnalistai lygino blogus su tradicine žiniasklaida ir pažymėjo, kad redakcija straipsniams suteikia daugiau svorio, leidžia labiau pasitikėti pateiktos informacijos patikimumu. Buvo paminėta, kad tada jau ne vienas žmogus, bet laikraščio ar portalo redakcija rizikuoja savo vardu.

Drįstu sutikti, bet pasilieku teisę ir švelniai pakritikuoti.

Savukynas, paminėdamas redakciją, man priminė apie jau seniai mąstytą šios problemos aspektą – dažnam tinklaraščio (na, čia tas pats, kaip ir blogas ) įrašui pristinga išbaigtumo. Neretai autorius apsiriboja šališkais informacijos šaltiniais, neatsižvelgia į oponentų nuomonę. Tiesa, dovanokit – ar tradicinė žiniasklaida turi tam imunitetą? Neretai pristinga laiko (o gal ir noro) informaciją patikrinti. Nepamirškim ir įrašų turinio, stiliaus. Net ir dabar rašydamas suvokiu, kad jei siųsčiau šį įrašą kokiam nors laikraščiui ar portalui, daugiau prie jo padirbėčiau (juk už tai, neretai, moka pinigus). Taigi, patikimumas, gramatika, stilius.

Tai (ypač pasitikėjimas informacija ir pasitikėjimo stoka) rimti argumentai. Kai kurie sociologai (Tadas Leončikas, „Žvilgsnis į žiniasklaidą: Nemąstau, todėl ir pasitikiu spauda“) tvirtina, kad Lietuvos visuomenė stokoja kritinio mąstymo, todėl yra linkusi aklai tikėti tuo, ką rašo žurnalistai. Labai rekomenduoju pasiskaityti aukščiau paminėtą straipsnį – jame ši problema nagrinėjama kur kas plačiau.

Visgi, nereikėtų pamiršti Lietuvos Ryto, Respublikos, 15 minučių ir kitų dienraščių, kuriuose nemažą dalį publikacijų sudaro užsakomieji straipsniai. Juose objektyvumo nebūčiau linkęs ieškoti. Tiesa, norėčiau tikėti, kad redakcija vis tik įvertintų kiek gražiai galima atsiliepti apie rašomąjį subjektą, nors vis tiek beveik nebeskaitau dienraščių, mažai žiūriu televizijos. Mano pasitikėjimo žiniasklaida kreivė neria žemyn, o šansai, kad blogsfera apie vieną ar kitą dalyką parašys įdomiau, didėja.

Iš pozityvios pusės, negaliu nepastebėti, kad į laidą pakviesti žurnalistai rimtai įvertino blogus, gerai atsiliepė apie juos kaip apie žiniasklaidos alternatyvą ar jos papildymą. Kalbėta apie kažkuriame metro dingusią elektra, JAV nukritusį erdvėlaivį – blogeriai apšovė žurnalistus pirmieji parašę apie šių įvykių aplinkybes.

Na, o žvelgiant plačiau, susilaikyčiau tinklaraščius tiesiogiai lyginti su žiniasklaida. Visgi, tai kad ir giminingas, bet kitoks padaras (pavyzdžiui, kaip šuo ir vilkas). Blogai nėra vien žiniasklaida (žinių sklaida). Tai ir bendravimo priemonė. Juk bene kiekvienas, paskelbęs naują įrašą, tikimės, kad žmonės ne tik jį perskaitys, bet ir paliks komentarų ( <- seklumos skaitytojai, atkreipkite dėmesį ). Mes norime bendrauti, laukiam, kada mus papildys, pataisys, o gal ir pagirs.

Reziume: laida man patiko. Žurnalistai blogerius įvertino teigiamai – juk ir patys rašo blogus!

Beje, šiandien patyriau keistą fenomeną – lrt.lt lūždavo leidžiant ją MAC OS X platformoje, nepriklausomai ar tai buvo FF, ar Safari (Camino nebandžiau, bet spėju, kad būtų tas pats). Windowsuose abi naršyklės atsiverdavo be problemų. Gaila, kad LRT kūrėjai per mažai skiria dėmesio MAC naudotojams. Teisybė, gali būti, kad tai būtent mano kompiuterio sąrankos problemos.

O dabar visai asmeniškai. Šį straipsnelį galėjau parašyti vien todėl, kad vakar atsitiko susirgti. Temperatūra, kad ir nedidelė, įkalino mane namuose. Reikės padaryti keletą darbelių „nuotoliniu būdu“, bet šiandien galiu šiek tiek dėmesio skirti ir sau. Gal ir ne koks čia poilsis rašyti, gal ir nemalonu sirgti, bet save palepinti vis tiek malonu.