Beatodairiškai siekiant tikslo
2008-03-22 Išmintis, Suaugusiųjų žaidimai, Teologija
Šiandien, Didyjį Šeštadienį, nesimiegojo. Prabudau nuo sapnų/minčių. Jaučiu, kad susirgau iPhonomanija (noriu). Nesuprantu net, kaip tai atsitiko, nors logiškai paaiškinti galiu. Negaliu tik to pateisinti. Prabudęs dar prieš šešias, kaip įprasta, nusivilkau į tūliką paskaityti (multitasking). Šiuo metu graužiu vieno pranciškono Nerijaus Čepulio antrąją serijos knygą Ir Žodis buvo Dievui (pirmoji – Pradžioje buvo žodis). Netikėtai paskaičiau minčių, kone tiesiogiai besisiejančių su mano aistra.
Aišku, šios mintys rašytos ne man vienam. Pavyzdžiui, jos tinka ir kai kuriems ‘blogeriams, mano kolegoms, kurie kad ir stoja į universitetus užsienyje (kas skaito blogsferą, supras, o kas ne – tam ir nebūtina suprasti). Bet šios mintys taip pat ir man. Dalinuosi tuo, ką turiu:
…Reikia išmokti neprisirišti prie tam tikros veiklos, reikia išmokti išsiugdyti tokią „atsipalaidavusią būseną“, kad būtum pasiruošęs bet kada pakeisti veiksmo kryptį. …[Tai] būtų kryptingas ėjimas, tačiau kuomet reikia pasukti į „kairę“ pusę, jeigu Dievas prašo, esu tam pasiruošęs. Tai nėra nekryptingas, bet ir ne bukas ėjimas. Žmogų, matantį tik tiek, kiek riboja „akidangčiai“, vadiname karjeristu pačia blogiausiąja prasme. Jis nemato nieko, tik tikslą, kuris jokiu būdu nėra Dievas, o vien pats žmogelis ar jo ambicijos. Bet jis pats sau jau turbūt kilpą neria. Na, gaus jis tą, pavyzdžiui, profesoriaus laipsnį, viską gaus, o vis tik galiausiai pasijus beprasmiškai vienišas ir niekam nereikalingas. Dar nekalbu apie tai, kad kai jis gaus tą laipsnį ir, sakytum, bus pats geriausias valstybės socialinių problemų specialistas, neprilygstamas kovoje prieš narkomaniją ar dirbs narkologiniame skyriuje su pačiais sunkiausiais narkomanijos atvejais, ir apie jį rašys laikraščiai, – jo dukra galbūt jau bus įnikusi į narkotikus ir parsidavinės miesto skersgatviuose. Juk per tokią savo globaliai svarbią veiklą jis visiškai neatrado laiko šeimai. Namuose jis rašį begales labai aktualių straipsnių ir knygų, siekusių išgelbėti žmoniją nuo socialinių negandų. O galiausiai neišgelbėjo nieko, tik pražudė šeimą, kurioje mažai mergaitei visada buvo šalta ir vieniša. Ji šilumos ieškojo gatvėje, nusiraminimą atrado narkotikuose, prieš kuriuos taip „pasiaukojančiai“ kovojo jos tėtis.
Nerijus Čepulis, Ir Žodis buvo Dievui (2007), 50-51 psl.
Žymos: blogsfera, iPhone, karjera, pranciškonai, tikslas
2008-03-22, 12:53
Bene taikliausia ir gryniausia citatos mintis, įvilkta į gyvenimišką pavyzdį:
„[...]Dar nekalbu apie tai, kad kai jis gaus tą laipsnį ir, sakytum, bus pats geriausias valstybės socialinių problemų specialistas, neprilygstamas kovoje prieš narkomaniją ar dirbs narkologiniame skyriuje su pačiais sunkiausiais narkomanijos atvejais, ir apie jį rašys laikraščiai, – jo dukra galbūt jau bus įnikusi į narkotikus ir parsidavinės miesto skersgatviuose.“
— Man nuoširdžiai gaila dėl vaikų, kurių tėvų vertybių sistema tokia luoša.
2008-03-22, 22:55
Labai tau ačiū, kad įdėjai šią ištrauką – taip norom nenorom žmogus ir susimąstai. Jau anksčiau buvau girdėjus apie N. Čepulio knygas, o čia buvo paskutinis stūmis man susirast jas ir perskaityt.
2008-03-23, 02:33
Vienareikšmiškai šitų knygų nesiimčiau vertinti. Man kartais užkliūva pati Nerijaus Biblijos aiškinimo metodika. Suprantu, kad jis taiko į kontempliaciją, tačiau žodžių reikšmė, kuri ir yra jo „arkliukas“, nemanyčiau, kad yra vežati. Visuomet žodžių reikšmes diktuoja kontekstas ir autoriaus intencija – ką autorius norėjo pasakyti, o ne ką štai Dievas mums šiandien kalba. Be jokios abejonės, Dievas kalba ir šiandien, ir ne tik per Raštą, tačiau jei norime suprasti Dieviškąjį Apreiškimą (Raštą), turime nagrinėti jį, o ne savo psichologinius niuansus. Kartais, atrodo, brolis Nerijus būtent į šiuos spąstus papuola.
Nežiūrint to, šiose knygose galima rasti tikrų perlų. Jų randu ir aš. Džiaugiuosi tais rytinais (multitasking) paskaitinėjimais.