Po ilgos tylos ir „kabėjimo“ (taip, palikau jus, mano skaitytojai, kabėti nežinioje – mea culpa) prabylu apie savo augintinį. Šitas šuo pastaruoju metu kelia susirūpinimą. Kai įsidarbinau, o apie tai teks parašyti atskirai… taigi, kai įsidarbinau, nebedirbu namie, visą dieną būnu biure, mano šuniukas, reikėtų manyti, galima būtų ramiai sau miegoti ir vargo nematyti. Ir visigi, reik suprasti, taip nėra – apie ką byloja ir įrašo pavadinimas. Tenesupyksta zoologai, mano šuo yra grau-ži-kas!
Su Vakariu vakare sugrįžę namo radome vaizdelį, kuris toli gražu nenudžiugino. Pirmiausia pastebėjom į skutus sudraskytą megztą Vakario šliurę. Netrukus pamatėm ir toliau dorojamą kilimėlį prieangyje. Jau tada nejuokais įpykau, bet manęs laukė dar pora staigmenų: apkramtytas Kalėdų proga dovanotas džemperis ir, galiausiai, paltas. Gerai, tegu ir tarnavo jis man gerai jau keletą metų, bet vis tiek labai gaila. Pasigrožėkit!
Ir kaip nepyksi. Bet viskas gana logiška. Jei pamenate, mes šitą šunį radom. Maždaug savaitę jis valkiojosi Kalotėje apie mūsų draugų namus. Kailis buvo gražus, žvilgantis. Buvo aiškiai matyti, kad jis nebuvo valkata (vis tiek paveldėjo mano senelio šuns vardą, kuris kildinamas nuo angliškojo bum – valkata). Kyla klausimas: kodėl jis lakstė be antkaklio? Taip, galbūt pabėgo nuo šeimininkų, bet labai tikėtina, kad vienatvės baimė buvo akivaizdi jau tada.
Na, o mums tai irgi ne naujiena. Visai neseniai automobilyje pakeičiau tris diržus, kuriuos tas pats veikėjas pergraužė.
Žodžiu, vakar buvau baisiai įtūžęs. Jau galvojom, kad augintinio dienos mūsų namuose suskaičiuotos. Na, bet jau nebe daug liko iki Jūratė baigs semestrą. Iki tol gal kiek ilgiau galės pabūti namie, kad sabakui nebūtų vieniša. Taip norisi, kad jis liktų, bet baisu, kad tokių destruktyvių nutikimų gali būti ir daugiau.
Gal kas žinot kokią paslaptį, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju?
Dalyte
2008-02-29 at 10:05
Mes tai uždarydavom į virtuvę (kažkada seniai, dar tėvų namuose tokį turėjom irgi:)). Tai vis mažiau rizikos. Grauždavo tik stalo kojas
Jis gi tikrai yra urvinis. Jam reikia veiksmo 
+ simonas
2008-02-29 at 11:15
Žinai, mūsų virtuvės spintelės gražios, tai jei jis jų imtųsi, nebūtų gerai. O be to vieną kartą buvom uždarę, tai jis sauso maisto maišą sudrąskė. Maistas po visą virtuvę, o per vidurį „dovanėlė“ smirdanti. Va toks tas mūsų augintinis.
Andrius Kleiva
2008-03-05 at 17:58
Simonai, draskyti be nosinės
O šiaip – mielas šunelis
Romas
2008-03-06 at 09:35
Kaip tam anekdote: “išmušk dantis, bus čiulpikas”
Dalyte
2008-03-06 at 12:37
O gal jam reikėtų psichologo pagalbos
Gerai būtų jei būtų ir šuniukų. O gal ir yra 
)!
+ simonas
2008-03-06 at 12:51
Psichologo pagalbos reikia. Jau galvojam apie raminamus vaistus, nes graužimas vyksta nenutrūkstamai. Žodžiu, labai stresuoja šuo. Šuo, ne kalė.
Vidmantas
2008-03-15 at 23:40
Šiaip bent jau tarp retriverių turėtojų gana populiarus sprendimas yra narvas, kuris šuniui yra mielas prieglobstis, kai įpranta.
O bėdos nuortaukose – menkos bėdos
Užmesk akį į tokį variantą: http://i181.photobucket.com/albums/x115/ramaskyte/jbtvmat012.jpg
+ simonas
2008-03-16 at 19:30
Jo, čia kietai pavaryta.
Susidomėjau narvais. Vieną turiu pasiskolinęs dabar, bet labai didelis, tai tikrai reikėtų pirkt mažesnį, o gal net kelioninį „boksą“. Maniškiam 70 cm ilgio užtektų. Žiūrėsim, kaip čia dar bus. Labai nesinorėtų atiduoti jo į prieglaudą.
+ simonas
2008-03-18 at 11:48
Po narvo, nervų, apsikandžiojimų, minčių apie NUARĄ, sugrįžimų pietauti, pasivaikščiojimų lauke ir apynasrio šuo toliau gyvena pas mus. Gal jau bus ramiau?..
uoga
2008-04-28 at 17:53
dirbti dirbti ir dar karta dirbti.
Visi grauzimai sunims prasideda is neturejimo ko veikti. Nepakankamo fizinio ir psichologinio kruvio kitaip tariant. Vedzioti reikia bent po pustanros valandos du kartus per diena, ir pageidautina kas kart kitoje teritorijoje – kad suo neiprastu prie tos pat vietos, nes tada taps nebeidomu. O jei neturit pakankamai laiko – tuomet vienas vedziojimas treniruote namuose. Nesvarbu ko mokinti – sedet gulet, ridentis kulverscio ar atnesti ka nors – svarbu kad suo dirbtu. Serimas – tik po darbo, ir po to kai pavalgo seimininkas. (tai pagal suns instinktus: 1) klajojimai ir maisto paieska, 2) eda gaujos lyderis 3) eda visi like gaujos nariai 4) po maisto gulinejimai ir zaidimai). Kai suo pavarges, jis miega ir nesuka galvos seimininkui. tupdyti ilgam i narva – neiseitis – is nuobodulio prades kramtytis letenas ar dar ka nors issigalvos (pradesit tada ieskot alergiju ir t.t.) Beje is praktikos patariu: kai suo narve, duokit jam kramtala (maniskis dievina jaucio skuros mazgus) – suo tures uzsiemima ir nenuobodziaus.
Sekmes ir geru emociju bendraujant su augintiniu
+ simonas
2008-04-28 at 21:54
Na, uoga, išsamiai ir taikliai. Bet tai jo, tiek laiko kaip ir nėr. Na, gal reikės peržiūrėti gyvenimo stilių. Pripažįstu, auklėjimo spragų yra.