Aš skaitau Šv. Raštą. Taip, tai – Biblija, Knyga, Dievo žodis. Tiek bakalauro, tiek magistro studijos mane išmokė, kad per šį Žodį kalba Dievas.
Viskas tvarkoj, bet šianien pagaunu save, kad nors pats Dievo žodis mane moko jį skaityti ne vien protu, bet ir širdim, dažnai skaitau jį vien protu – pagal visas hermeneutines taisykles: kas rašė, kam rašė, kodėl rašė, kur rašė, kada rašė. Nors ir yra tas pritaikymo elementas, jis dažnai lieka antrame plane. Klausaisi žodžio, o vykdyti jo neskubi. Net ir nelabai aišku, kaip jį vykdyti reikėtų. Dažnai nemokytas žmogelis daugiau Dievo girdi, nei tas, kuris seminarijas baigė. Aišku, gali būti ir kitaip – kai žmogelis prisigalvoja visokių nebūtų dalykų.
Bet lazda turi du galus. Neretai gaunasi taip, kad norai geri, o darbų mažai tesigauna. Galbūt tam ir reikalinga Gavėnia – kad atskirtum degančius ir nelabai naudingus pelus nuo gyvybę teikiančių, maistingų grūdų?
Geros mintys panašia tema (Plillis Tickle).
