Simonas Kiela

*

Epizodas 1. Mes Pakutuvėnuose. Pamokslauja br. Astijus, o po to dar br. Gediminas savo pamąstymais pasidalina. Pastarasis prisiminė dar seminarijoje tapytą paveikslą apie Kalėdas. Kalėdų naktis, iš abiejų gatvės pusių namuose dega šviesos, spindi kalėdinės eglutės, tviska žaisliukai. Žmonės baliavoja. Gatve eina moteris su kūdikiu ant rankų. Lyg kažką primena. Ji beldėsi į daugelį durų, bet niekas nenorėjo jų įleisti – kūdikis juk rėkia, reikalauja daug dėmesio, o jis gi net nepažįstamas. Moralas: jei per šias Kalėdas pamatysite tokį „kūdikį“, nepraleiskite progos…

Epizodas 2. Iš karto po mišių kalbėjausi su pažįstama moterimi. Šalia buvusi mergina išgirdo, kad važiuojame į Vilnių. Jos draugei reikia į Kauną – „Gal pavešit?“ Na, kaip nepaveši. Tokia proga! Vakariui sakau: „Jėzų vežamės“. Fainai buvo.

Epizodas 3. Kaune „Jėzų“ išleidom, o Elektrėnuose sprogo galinė mūsų automobilio padanga. Va taip va. Išsikrausčiau bagažinę, kad išsiimčiau tabletę (kitaip vadinamas mažas atsarginis ratas). Išsitraukiu savo seną raktą nuo Hyundajaus ir bandau atsukti varžtus, bet veltui – raktas aiškiai per didelis. Vadinasi, per du metus su pliusu pirmą kartą ratą nuleidžia. Išsitraukiu originalų raktą nuo Opelio, bet tik pabandžius sukti, jis iš karto linksta – bergždžias darbas.

Stabdau, stabdau – nieks nestoja, nors stovim lempom apšviestoj vietoj. Taip, tiesa, naktis jau, t.y. tamsu. Jūratė priminė, kad reikia liemenę su atšvaitais užsisegt. Gera mintis. Einu ieškot. Kol randu ir užsivelku, sustoja audinė! Stabdant nestojo, o kai nestabdžiau, sustojo. Geras, ne? Viskas tinka, ir raktas, ir varžtai, nes jau buvau bepradedąs panikuoti, kad nusipirkto VW ratukas netiks Opeliui, nors laužyne matavom liniuote – turėjo tikti. Žodžiu, pakeičiau viską gal per 5 min ir likau savimi patenkintas.

Moralas: tą kūdikį teko ir sutikti, ir juo pabūti. Žodžiu, Jėzų matėm bent du kart tą dieną.

^* Ratas nuotraukoje ne mano.