Simonas Kiela

Vakar buvom nuostabiam spektakly Madagaskaras. Jau ir nebeprisimenu, kokiam spektakly suaugusiems buvau paskutinį kart prieš šį. Per seniai. Ir šį kartą nebūtume išsijudinę, jei ne nuostabūs mūsų draugai Artūras su Daliuta. Tikri šaunuoliai!

Pirmiausia, pamiršę, kad ir Klaipėdoj būna kamščių (et, palyginti su Vilniumi čia ne kamščiai) vos nepavėlavome į spektaklį, bet kai atvažiavom, tai pamatėm, kad jis lietuviškai vėluoja.

Pradžioje vis galvojau, ar režisierius nebandė brėžti kažkokios paralelės su anksčiau išleistu animaciniu filmu, bet buvau maloniai pamylėtas, kad ne. Ne tai, kad filmukas buvo blogas, ar ką, bet viskam savo vieta ir savas laikas. Labiau norėjosi pasižiūrėti spektaklį, kaip ir reklamuota, apie Lietuvą.

Prasidėjo spektaklis kažkiek nešvankiai. Nemažai juokelių ir šiaip teksto apie aną galą, bet kadangi scenarijui tikrai netrūko gylio, tai buvo ko klausytis ir ieškoti visiems. Juokingai sudėliota kvazi-smetoniška kalba, nors akivaizdu, kad susenovinimas tyčia dirbtinis.

Na, o baigėsi spektaklis visai švankiai, labiau apie smetonišką Lietuvą, bet su labai aiškiom aliuzijom į šiandien. Pavirš, spektaklis yra apie emigraciją, bet nesunkiai įžvelgsime ir egzistencines temas. Stereotipiškuose personažuose nesunkiai rasime savą laimės troškimą, jaunatvišką entuziazmą ir brandesnį fatalizmą.

Skubu pridurti, kad labai patiko tas kitoks, nei kinematografija, prie kurios esu taip pripratęs, teatrinis žanras. Čia veikėjai neskuba kurti veiksmo, pasitelkdami net ir tylą leidžia jausmams tarsi užaugti į kulminaciją.

Labai geras vakaras buvo. Spektaklį vertinu 8,6 balo (tokį reitingą pamatęs IMDb filmą žiūrėčiau nedvejodamas, kad jis bus labai geras).