Vakar Bažnyčia minėjo Visų Šventųjų dieną. Kiek suprantu, mano broliukams protestantams pats žodis jau sukelia neigiamus jausmus (pradedu rautis, ane?). Mieliau jie švenčia Reformacijos dieną – kai Liuteris paskelbė savo 95 protesto tezes.
Nepasitenkinimas, paprastai, kyla dėl neretų Katalikų Bažnyčios „persūdymų“ praeityje ir dabar.
Pamenu, kai kalbėjausi su močiutės seseria apie tai, kam ji meldžiasi. Atsakymas buvo paprastas: „Dažniausiai, Marijai“. Priežastys taip pat paprastos. Ji jautėsi nuodėminga ir, todėl, neverta (!) į Dievą kreiptis tiesiogiai. Marija, prie viso kitko, dar būdama ir moterimi, turėtų labiau suprasti jos varganą padėtį. Dėl panašių priežasčių neretas katalikas ir ieško Kristaus, kurį Raštas vadina tarpininku ir užtarėju, surogatų (aka pakaitalų).
Būtent toks Dievo meilės ir supratimo (!) nuvertinimas ir nervina protestantus. Sunku su tuo ginčytis. Dievas, kuris buvo pasiruošęs savo Sūnų atiduoti puolusių žmonių teismui, kad tik užkrėstų pasaulį meile (mes jį mylim, nes jis pirmas pamilo mus).
Bet yra ir kita medalio pusė. Kai kurie protestantai nepastebi tam tikrų paralelių tarp katalikų ir jų pačių praktikų. Štai, kad ir žymių žmonių biografijos. Turiu omeny tokių žmonių, kaip Liuteris, Kalvinas, Vesliai. Galima būtų vardinti ir vardinti. Šie (jau iškelevę anapilin) žmogeliai uždega savo atsidavimu Dievui, įkvėpia naujiems pasiryžimams, uždega gyventi. Kuo jie skiriasi nuo katalikų šventųjų? Tam tikra prasme, jie – lygiai tokie patys šventieji, ir čia jau nebesiginčys net protestantai. 
Bet čia man iškyla klausimas: jei, pasak katalikų, šventieji yra Kristaus „interpretacijos“ (na, jie parodo, kaip Kristus gali atrodyti „lokaliai“), o pats Kristus yra Tėvo „interpretacija“, tai ar nenutolstam mes nuo pirmosios interpretacijos toliau interpretuodami? Iš kitos pusės, juk ir pats Kristus kalbėjo: „Ką padarėte mažiausiam iš šitų, man padarėte“.
Tai kaip čia yra?
Vienu ar kitu variantu, manau, kad Visų Šventųjų diena ne pakankamai įprasminama. Aš pats tai patiriu – nepakankamai.
Priminimas sau: kitais metais (gali ir nelaukti tiek) skaityk daugiau apie kanonizuotų ir nekanonizuotų šventųjų gyvenimą, mokykis iš jų, ką reiškia sekti Kristumi, o per Visus Šventuosius įprasmink šią šventę labiau. Pavyzdys čia.
Joakimas
2007-11-04 at 21:38
Vakar? O tai kada tu čia rašei?
+ simonas
2007-11-04 at 21:47
Gerai tu čia pastebėjai. Susipainiojau laike. Per daug išeiginių. Kas neseniai, tai ir vakar.
Dalyte
2007-11-06 at 11:15
Fainas pastebėjimas. Mes juk irgi šventieji
Gal ko nors nepapiktinsiu..
+ simonas
2007-11-06 at 12:35
Tas tiesa, Dalyte. Gal tik kai kurie šventesni už kitus. Čia reikia paaiškinimo, nes protestantai užkapos citatomis apie šventumą per Kristų. Ir jie bus teisūs ta prasme, kad teisiškai Kristus atpirko mus ir basta. Bet čia kalba apie kitokį šventumą – apie tą, kur Paulius rašo kad ir 2 Kor 7,1.
Vadinasi, jei galima siekti šventumo, tai tie siekiai ir atsispindi mūsų gyvenime. Juk ne visi tikintys žmonės yra geri pavyzdžiai. Apie tai ir kalba. Kai kurie, atsidėję sekti Kristumi, leidosi Dievo keičiami, toliau pažengė šventumo keliu. Iš jų ir verta mokytis lyginant jų gyvenimą su Kristaus.
Dalyte
2007-11-06 at 16:51
Na taip, suprantu apie ką Tu. Tačiau tai kiekvieno krikščionio pašaukimas šventėti! Sutinku, kad ne kiekvienas taip stipriai pasiduoda tam Dievo keitimui, bet vis tiek nesutinku, kad reikia pripažinimo tame, kad esi šventas. Na, kalbu apie tuos kanonizavimus ir tyrinėjimus, kad patvirtinti tai.
+ simonas
2007-11-06 at 23:18
Dalyte, parašysiu diletantiškai, nes ir žinau ne visai tiksliai. Gal Joakimas man padės, ar kas kitas, kas daugiau žino. Kanonizavimo (pripažinimo, kai tu kad vadini) tikslas yra keleriopas.
Visų pirma, tai – įkvepiantis pavyzdys. Ne iš kiekvieno mes mokomės šventumo. Vienam gali atrodyti, kad šventasis – tai tas, kuris daug šūkauja ir „kovoja“ už tikėjimą. Kitam gali atrodyti, kad tai – tylus, užsidaręs, bet už pasaulį besimeldžiantis senelis. Kanonizuodama, Bažnyčia padeda žmonėms atsirinkti, kurie žmonės yra geri (tinkami – na, čia patys įrašykit tuos žodžius) tikėjimo pavyzdžiai.
Taip pat, vienas iš kanonizavimo kriterijų – stebuklai ir išsipildžiusios maldos. Čia jau protestantams su katalikais ne labai pakeliui. Melstis mirusiems (o kanonizuojami tik mirę) yra viena iš tų anathema Liuteriui.
Katalikų užtarimui (ne tai, kad jiems reikia mano užtarimo, bet gal protestantams bus paprasčiau suprasti) galima tik pacituoti apaštališko tikėjimo išpažinimo eilutę: [tikiu] šventųjų bendravimą. Apie ką čia? Galima interpretuoti kaip patinka, bet reikėtų atsižvelgti į ankstyvasias pačios Bažnyčios interpretacijas ir per daug neieškoti savų. Tiesą sakant, per daug į tą reikalą nesigilinau, bet pagal tiek stačiatikių, tiek katalikų tradiciją (o gal reikėtų rašyti Tradiciją), įtariu, kad kalba eina būtent apie tai, kad „šventieji“ (čia sakyčiau, kad tiek kanonizuoti, tiek nekanonizuoti, bet gal tai tik mano interpretacija) gali girdėti tikinčiųjų maldas ir užtarti pas Dievą. Kai tai perauga į garbinimą, nėra gerai, tačiau jei tai pagarba ir malda per juos, o ne jiems, gal nėra taip jau blogai?
Toks vat ilgas ir tikrai ne per daug išbaigtas komentaras…
+ simonas
2007-11-07 at 11:26
Beje, apie šventėjimą rašė ir pastorius Giedrius Saulytis rašinyje Ar visi – šventieji?