Simonas Kiela

Mano draugas Alan Creech šiandien pacitavo gerą mintį iš katalikų teologo ir kunigo Karlo Rahnerio knygos Encounters with Silence (liet. Susitikimai su tyla).

Leisk bent karta, laisvės ir teisumo Dieve, laisvai išreikšti, kas dedasi mano širdy tomis niurnėjimo ir niurzgėjimo akimirkomis, nes galų gale, juk tu šiuos dalykus priimi maloniai. Viešpatie, senojo įstatymo atsikratei, „kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti“ (Apd 15,10). Tačiau tuo pat metu šiame pasaulyje paskyrei valdžios žmones – pasauliečius, bet dar svarbiau, dvasininkus. Ir kartais atrodo, kad jie ėmėsi kruopščiai užtaisinėti skyles, kurias tavo laisvės Dvasia per Sekminių audrą išmušė įstatymo sienose.

Norėdamas šlovinti tave brevioriuje surašytais „psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais“ bei giedoti ir šlovinti tave savo širdyje (Ef 5,19), turiu rasti žemėlapį, nuorodų sąrašą, kasmet širdin įspaustą vis kitaip – štai kaip sudėtinga šlovinti Dievą.

Mano Dieve, pasigailėk mūsų – vargšų, siaurai mąstančių, nuodėmingų kvailių – mūsų, iš kurių susideda tavo kūnas, tavo Bažnyčia.

Tikrai stipriais žodžiais kalba katalikų kunigas ir teologas. Vėliau jis dar rašė apie tai, kad nenori būti vien bambeklis – lyg norėtų šių „postus užimančių“ žmonių, kaip jis pats juos vadino, atsikratyti. Tačiau nenorėjo ir viso to praleisti nemačiomis. Jis klaidas siekė taisyti. Tikrai, respect tokiam teologui!