Savaitgalį buvau festivalyje Liepojoje, bet kol neturiu nuotraukų, nėr noro ir rašyt. Žadu sukurpti straipsniuką Kuršių ainių svetainei, bet tai bus vėliau, atskiru įrašu.
Na, o dabar norėjau pasidalinti įdomiu fenomenu Estijoje. Aptikau straipsnį apie ten gyvenančius sentikius. Įdomi ten situacija. Sentikų bendruomenės, pasipriešinusios Nikono (toks vyskupas, ne fotoaparatas) reformoms bandant suvienodinti Rytų Bažnyčios liturgiją, į Pabaltijį atsikraustė bandydamos išlikti ištikimos savo tikėjimui. Dabar gi iškyla pagrindinė problema – išlikimas. Iš vienos pusės, realybė tokia, kad kone visas sentikių jaunimas, ieškodamas galimybių įsitvirtinti, išsikraustė į miestus. Kaimuose lieka vien senukai, kasdien galvojantys kaip išlikti.
Europos Sąjunga bando spręsti šią problemą ragindama kurti turizmo infrastruktūrą, nes daugeliui toks atsiskyrėliško gyvenimo būdas yra įdomus fenomenas. Tačiau nuolat besilankantys turistai kaip tik ir atneštų tikintiesiems pagundą savo gyvenimą derinti taip, kad patiktų lankytojams. Ar Estijos sentikiai pasiduos pagundai paaukoti tuos pačius idealus, dėl kurių jie ir atsikraustė į šias nuošalias vietas?
Nežinau, ar galiu vienaip ar kitaip vertinti jų pasirinkimą – koks jis bebūtų. Kai prieš žengdamas paskutiniuosius savo žingsnius Jeruzalės link, kur turėjo būti nukryžiuotas (jis tai gerai žinojo), jis meldėsi:
Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio,
bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.
Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.
Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.
Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį,
taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį.
(Evangelija pagal Joną, 17 skyrius, 15-18 eilutės)
Pirmiausia, turbūt, reikėtų pastebėti, kad evangelistas, pasakodamas Jėzaus istoriją, kuriniją suskirsto į dvi dalis: pasaulis ir ne iš šio pasaulio. Taigi, Estijos sentikiams tikrai iškyla tas pats iššūkis – ar leistis į kompromisą su pasauliu? Juk esi ne iš jo, jam nebepriklausai, negali žaisti pagal jo taisykles!
Antra, negalima pamiršti ir kitų Jėzaus žodžių – Jis neprašo savo Tėvo, kad šis juos patrauktų iš pasaulio, bet kad apsaugotų nuo piktojo. Panašu, kad izoliuoti vienuolynai, uždari kaimai neįeina į Jėzaus planą. Jėzus teprašo Tėvo, kad apsaugotų tikinčiuosius nuo piktojo. Ir kaip tai bus padaryta? Jis pašventins juos tiesa. Jo žodis yra tiesa. Vadinasi, reikia nepamiršti Jėzaus mokymo, ir trauktis iš pasaulio nėra to mokymo dalis.
Dar daugiau. Trečia, Jėzaus mokiniai (visi tikintieji) yra pašaukti ne tik kad nesitraukti iš pasaulio, ne tik būti apsaugoti nuo piktojo Jėzaus mokymu. Jėzus jiems turi misiją, kurią parodė savo pavyzdžiu. Jėzus juos siunčia į pasaulį.
Tai ką gi daryti Estijos sentikiams?
Airida
2007-06-20 at 15:11
Na, dėl sentikių. Kokiu rakursu vertinti. Pamenu prieš keletą metų rašiau darbelį “Lietuvių tautos identiteto išlikimo problema besivienijančioje Europoje”, tai ieškodama ir rinkdama medžiagą darbui atsidūriau dalinoj aklavietėj. Todėl, manau, temoje apie sentikius dėl Lietuvių (ir ne tik) tautos identiteto išlikimo galima išvesti paraleles. Nors esu pašėlusi malonumų mėgėja, renkuosi Tikėjimą.
O Europos Sąjungos bandymas spręsti problemą kuriant turizmo infrastruktūrą grąžina į Australijos priešistorę, kuomet aborigenai, gyvenę čia 40 tūkst. metų iki europiečių pasirodymo liko “ant ledo” (aišku ką norėjau pasakyti)
P.S. Ilgainiui Europos sąjunga gal taps socialdemokratinė ar net socialistinė, nes ir kilo ji kaip Tarybų Sąjungos atšvaitas ir neiginys, ir vystosi ji panašiais keliais. Buvo Maskvos socializmas, ateina naujas – Briuselio socializmas. Tačiau su Europos Sąjunga ateina kita problema – internacionalizmo problema, kuri drebina netgi didžiausias Europos šalis, versdama jas ir tyliai, ir garsiai priešintis. Ar mes iki Europos Sąjungos būsime susikūrę pakankamą savo tautiškumo imunitetą, būsime pakankamai susitapatinę patys su savimi, kad nebenorėsime būti panašūs į kitus ir kitais tapti? Šiandien niekas apie tai nešneka, nes tai trukdo įgyvendinti spartuoliškai partines programas. O tuo tarpu ne tik supratimas, bet ir pasirengimas gyventi Europos Sąjungoje savarankiškai puoselėjant tautinį identitetą yra mūsų tolesnio likimo garantija. Yra didelis pavojus, kad tai ir toliau bus bandoma nutylėti.
+ simonas
2007-06-20 at 15:22
Labas, Airida. Dėkui už tokį išsamų komentarą. Na, ne viskas, ką siūlo EU, matyt, yra blogai. Juk patys smagiai tais dalykais naudojamės. Kai kurios direktyvos glumina, bet bendru atveju, ekonomikos augimas matomas aiškiai. Galų gale, EU sentikiams pinigų neperša turizmui plėtoti. Juk vis tiek reikia rašyti projektus, ką viena moterėlė ir padarė ten prie Peispi ežeriuko įkūrusi „žuvies ir svogūnų“ restoranėlį taip prisidėdama prie turizmo plėtros. Sako, kad dabar ir kiti kaimiečiai nebeburnoja dėl kartais ten pasirodančių pažioplinėti turistų.
Bėda gali slypėti kitoje pusėje – tikėjimas tampa vien kultūros paveldu (tik spėju – nebandau teisti). Ko iš tų kaimų bėga jaunimas? Gal, kad tikėjimas nebe labai siejasi su realiu gyvenimu? Ir pačiam teko patirti, kai tikėjimas tampa kultūrinių taisyklių rinkiniu, o ne gyvais santykiais su Dievu.
Na, ką aš žinau – tik spėlioju. Gal kitiems atrodo kitaip…
Airida
2007-06-20 at 15:46
Aš taip pat žinau ne daugiau už patį. Tokia dviprasmė pastaba sau. Puikiai (blaiviu protu) suprantu, kad nederėtų koncertiniais rūbais vaikštinėti su plastmasine alaus stikline ar tipo “užslėptai” rūkyti, bet, še tau, nėra taip. Spėju ir nebus.
P.S. Puslapiuks “Kuršių ainių” šaunus. Jei įdomu, radau tokių neesminių klaidų.
+ simonas
2007-06-20 at 15:59
Dėl komentarų apie silpnybes –
. Na, o malkas už nevalidų kodą permetu dizaineriams. Juk aš tik pasinaudojau jų šablonu, ne pats kūriau. Tokį puslapiuką gali pasikurti kas tik nori. WordPress.com