Šįryt, 06.28 val. buvau pažadintas kolegės muzikantės dainorėlės, kuri pranešė, kad jų kaimynė veža ją ir jos vyrą (geri žmogeliai, po šimts pypkių) link Klaipėdos etnocentro ir žada paimti mane. Kadangi į Vilnių važiavau ne vienas, o kartu vežiausi sūnų bei šunį, atsikėlėm visi. Mano brangiausiai žmonelei dabar lovos rėžimas, todėl visi „vyrai“ palikom ją ilsėtis.
Na, o išvažiamom mes į Kanklius. Jo, tas folko festivalis Vilnioj. Labai čiotka, bet keltis kiek ankstoka. Na, bet čia – maža auka. Smagu su kolegom folkloristais iš ansablio Kuršių ainiai (čia parašiau vardininku indeksavimo tikslais). Su jais daba groju ir dainiouju.
Bet mūsų dainoms ir šokiams – beje, labai smagiems – buvo nelemta pasiekti plačiosios klausytojų masės ausis. Kad ir kiek repetavom, kad ir kiek aš mankštinau pirštus, kad pirmą kartą koncerte dengčiau dūdmaišio dūdelės skylutes, organizatoriai pasiš…ko – neteisingai paskaičiavo laiką ir išeliminavo mūsų pasirodymą. Shame on them (tipo, gėda, gėda, gėda…). Na, tegu juos. Ne dideliausia bėda.
Už tai smagu paiškylauti po Vilnių, aplankyti brangiausią mamytę, pasibičiuliauti su švogeriuku, praleisti laiko su sūnum. Beje, apie sūnų. Pasigadino savo impresiją Zita Kelmickaitė. Mano mamytė ir švogeriukas (kol Kuršių ainiai repetavo) nebaisiai prižiūrėjo mano brangiausią sūnelį. Tas (jam 5-keri) užsikabarojo ir atsisėdo ant scenos. Nemačiau, ar tai vyko Japonijos imperatoriaus ir imperatorienės vizito festivalyje metu, bet ui-Zita ėmė labai šaukti ant mano sūnelio irgi jį puolė tampyti už rankos taip, kad jis, anot mano mamos, „raudojo pasikūkčiodamas“. Gerai, kad mano švogeriukas nuėjo ir pareiškė į jį nuosavybės teises („mano vaikas“) ir išgelbėjo jį iš populiarios visuomenėje moters nagų. Šiaip jau esu už Kelmickaitę, nu bet negražu ant vaikų rėkti beigi juos tampyti už rankos. Minusas jai. (Foto: via LRT)
Bob Dylanas gimė tą pačią dieną, tik 1941-aisiais. Tai – iš tiesų nuostabi asmenybė. Paskaitykite keletą jo ištartų sakinių:
