Aistros iš tiesų nerimsta. Vakaris paliko savo senąjį mažąjį dviratuką Vilniuje ir jau važinėjasi naujuoju, kurį jam padovanojo senelis Juozas.
Šįryt buvo nuspręsta pasivažinėti. Atsikėliau pirmas, išvedžiau šunį ir suvokiau, kad važinėtis neįmanoma: šalta ir lyja. Todėl niekur neskubėjom. Papusryčiavom, Vakaris pažiūrėjo filmą apie Pinokį, kurį, kaip ir pranašą Joną, buvo prarijusi didžuvė. Žodžiu, tipiška išeiginė, kai niekur nereikia skubintis.
Pažiūrėję pro langą pamatėm, kad lyti nustojo. Tiesa, nesušilo, bet važinėtis jau įmanoma. Apsirengėm šilčiau, kepures užsidėjom, apsimovėm pirštines ir išmynėm. Ir ką jūs sau galvojat? Vyras buvo užsimojęs net į Palangą nuvažiuoti. Gerai, kad nepaklausėm. 
Bet ir tai jau labai didelis šaunuolis. Numynėm iki Olando kepurės ir atgal. Viso kone 20 km. Važiavom palyginus greitai. Pirmyn apie 10-15 km/h, o atgal 8-12 km/h. Sakyčiau, tokiam vyrui, kuris vos keletą dienų kaip ant dviejų ratų teišmokęs važiuoti, tai pasiekimas milžiniškas. Jau popiet vėl zirzė, kad nori į kiemą, bet aš jau nebenoriu. Šiek tiek ir gerklę perštėti pradėjo.
Žodžiu, jei norit pasižiūrėti nuotraukų, spauskit čia ir grožėkitės.
