Prisižadėjau parašyti keletu temų, bet matau, kad kai tos mintys nešviežios galvoj, tai ir entuziazmas dažnai išblėsta. Matyt, tai taip pat yra disciplinos dalykas. Žodį tęsėt yra geras dalykas, ar ne? Tai va ir norėjau pasidalint keletu minčių apie vienuolišką, atsiskyrėlišką, monastinį pašaukimą.
Tūlam šiuolaikiniam žmogui tokie dalykai, dažniausiai, atrodo arba kaip didžiausia nesąmonė, arba kaip kažkoks pakylėtas, paprastiems mirtingiesiems visiškai nepasiekiamas dalykas. Ieškantys ryšio su Aukštesne Jėga dažnai susigalvoja visokiausių dalykų, kurie padeda daryti sprendimus. Pavyzdžiui, keletą kartų vienas parapijietis man dėstė, kad labai svarbu susidėlioti prioritetus. Aš ne prieš prioritetus, bet prieš tokias sistemas, kaip žemiau išdėstyta:
- Dievas
- Šeima
- Darbas
- Bažnyčia
- Poilsis
Na, žemesnieji dalykai gyvenime dažnai jiems susikaitalioja, bet esmės tai nekeičia. Realiam gyvenime tokios sistemos dažniausiai vis tiek neveikia. Kartais darbas paima viršų, nes visada galima pasakyti, kad dirbi vardan šeimos. Kartais poilsis tampa už viską svarbiau, ir nėra ko čia pergyventi dėl to. Pailsėti reikia, nes be poilsio kentės viskas. Čia ir yra esminis tokių sistemų trūkumas. Man labiau patinka „plokščios sistemos“, kurios persipina, įtakoja viena kitą, ir visos jos persismelkia Dievo artumu.
Darbas Šeima Dievas Poilsis
Dievas Šeima Giminės Dievas Draugai
Bažnyčia Darbas Dievas Šeima Poilsis
Poilsis Dievas Poilsis Šeima Džiaugsmas Šlovinimas
Kultūra Įsipareigojimas Draugai Tarnystė
Bet prie ko čia vienuoliai, atsiskyrėliai? Prie ko čia pasišventimas? Read the rest of this entry »
Dangiškasis Tėve, kurs kartu su Šventąja Dvasia Jėzaus krikšto Jordane metu paskelbei jį savo Sūnum – meldžiam tave, kad visiems, kurie buvo pakrikštyti Jo Vardu padėtum laikytis sandoros, kurią sudarėme su tavimi, ir drąsiai skelbtume jį esant Viešpačiu ir Išganytoju, nes jis kartu su Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja šlovėje per amžius. Amen. †