Prisižadėjau parašyti keletu temų, bet matau, kad kai tos mintys nešviežios galvoj, tai ir entuziazmas dažnai išblėsta. Matyt, tai taip pat yra disciplinos dalykas. Žodį tęsėt yra geras dalykas, ar ne? Tai va ir norėjau pasidalint keletu minčių apie vienuolišką, atsiskyrėlišką, monastinį pašaukimą.
Tūlam šiuolaikiniam žmogui tokie dalykai, dažniausiai, atrodo arba kaip didžiausia nesąmonė, arba kaip kažkoks pakylėtas, paprastiems mirtingiesiems visiškai nepasiekiamas dalykas. Ieškantys ryšio su Aukštesne Jėga dažnai susigalvoja visokiausių dalykų, kurie padeda daryti sprendimus. Pavyzdžiui, keletą kartų vienas parapijietis man dėstė, kad labai svarbu susidėlioti prioritetus. Aš ne prieš prioritetus, bet prieš tokias sistemas, kaip žemiau išdėstyta:
- Dievas
- Šeima
- Darbas
- Bažnyčia
- Poilsis
Na, žemesnieji dalykai gyvenime dažnai jiems susikaitalioja, bet esmės tai nekeičia. Realiam gyvenime tokios sistemos dažniausiai vis tiek neveikia. Kartais darbas paima viršų, nes visada galima pasakyti, kad dirbi vardan šeimos. Kartais poilsis tampa už viską svarbiau, ir nėra ko čia pergyventi dėl to. Pailsėti reikia, nes be poilsio kentės viskas. Čia ir yra esminis tokių sistemų trūkumas. Man labiau patinka „plokščios sistemos“, kurios persipina, įtakoja viena kitą, ir visos jos persismelkia Dievo artumu.
Darbas Šeima Dievas Poilsis
Dievas Šeima Giminės Dievas Draugai
Bažnyčia Darbas Dievas Šeima Poilsis
Poilsis Dievas Poilsis Šeima Džiaugsmas Šlovinimas
Kultūra Įsipareigojimas Draugai Tarnystė
Bet prie ko čia vienuoliai, atsiskyrėliai? Prie ko čia pasišventimas?
Visos šios mintys kilo būtent mąstant apie tai, kam Dievas kiekvieną žmogų šaukia. Ar tas pašaukimas yra tas pats? Greičiausiai, kad ne. Tiesą sakant, žinoma, kad ne. Bet čia kalba eina ne apie tai, kam mus šaukia Dievas (ar gyvenimą pašvęsti kunigavimui, ar vienuolystei, ar muzikai, ar mikroschemų gamybai, ar vairuoti taksi). Kalbu apie pasišventimo lygį.
Kitas kolega man dėstė, kad Jėzus kalbėjo savo išrinktiesiems apaštalams, iš kurių trys, atrodo, buvo artimiausi draugai, bet kalbėjo jis ir minioms. Tuo bandyta pasakyti, kad kai kuriems pašaukimas yra būti tiesiog minioje, tiesiog klausytis. Aš spėju, jog vargu, ar tai tiesa.
Prisiminiau ir katekizmo Romos Katalikų Bažnyčioje pamokas, kai mus ruošė pirmai komunijai ir aiškino sakramentų reikšmę. Stebiuosi, kad iš viso tai prisimenu, bet kartu ir džiaugiuosi. Pamenu, kai vienuolė kalbėjo apie kunigystės ir moterystės (santuokoje auginti vaikus) sakramentus. Buvo pabrėžta, kad vienas už kitą šie sakramentai nėra didesni. Jie yra, tiesiog, kitokie.
Tiek mokytojas, tiek bankininkas, tiek vienuolis, tiek taksi vairuotojas gali gyventi su Dievu, ugdytis gyventi jo Artume, melstis, atiduoti savo laiką kitų labui ir t. t. Kiekvienas esame pašaukti sieti savo gyvenimą su Viešpačiu, aukoti jį kaip šventą ir Dievui patinkančią auką (Rom 12,1).
5 Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. 6 Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams. [...] 9 [...] Nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais 10 ir apsivilkę naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą. 11 Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo, bet visa ir visuose Kristus. [...] 23 Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui…
Taigi, kiekvieną Dievas šaukia, tam tikra prasme, būti vienuoliu ir atsiskyrėliu. Juk pati žodžio šaknis siejasi su žodžiais vienas, mono. Taip gyventi reiškia išsiskirti iš pasauliui įprastų dalykų, pasišvęsti. Hebrajų kalboje žodis atsiskirti ir tapti šventu reiškia tą patį. Naujajame Testamente Petras kartoja dar Senojo Testamento laikais Dievo ištartus žodžius: Būkite šventi, nes aš esu šventas. Ir šie žodžiai yra kiekvienam krikščioniui. Todėl, jei esi minioje, artinkis prie Viešpaties, ir jis artinsis prie tavęs.
~sekluma » Blog Archive » Pakūta užveda
2007-01-11 at 12:04
[...] Vienuoliškas, atsiskyrėliškas, monastinis, pašvęstas gyvenimas [...]
Inga
2007-01-18 at 14:00
Visiškai pritariu paskutinėms trims pastraipoms. Nėra atsiskyrėlių pavyzdžių Šv. Rašte. Vienintelis Jonas Krikštytojas buvo k u r į l a i k ą atsiskyrėlis ir šis atsiskyrimas buvo dvasinių jėgų kaupimas būsimai veiklai. Netikiu, kad atsiskyrimas galėtų būti savitikslis. Kitas dalykas, kai aplinka nepriima žmogaus dėl nebendravimo tamsos darbuose ir taip padaro jį atsiskyrėliu. Tokiems yra daug paguodos žodžių kad ir tai, kas Šv.Rašte parašyta:… ar gali motina atsižadėti savo kūdikio, bet jei ir ji atsižadėtų, tačiau Aš tavęs nepaliksiu – sako Viešpats, tavo Atpirkėjas(kažkas panašaus).
Be to, man atrodo šventvagiška žodį p a š a u k i m a s vartoti pasaulietškoms profesijoms, nors yra posakis tas ir tas dirba iš pašaukimo. Bet nedaugelis pasakytų: iš Dievo pašaukimo. Pašaukimas tik galėtų būti į institucinę tarnystę Dievui. VISI esame pašaukti ne kokiai profesijai, ne šeimos kūrimui, o tikrai bendrystei su Dievu per Jėzų Kristų Šventąjai Dvasiai padedant. Per Jėzų Kristų – suprantu: atsisakant nuosavo teisumo ir šventumo, pasitikint Atpirkimu, nuolankiai pripažįstant savo netobulumą. Bet kaip sunku nebūti teisiu… O Jėzus atėjo į žemę gelbėti nusidėjėlius, ne teisiuosius…
+ simonas
2007-01-18 at 15:39
Inga,
1. Iš ko sprendi, kad Jonas Krikštytojas gyveno atsiskyręs dykumoje tik kurį laiką?
2. Kodėl pradėjai kalbėti apie savitikslį atsiskyrimą. Ar kam nors apskritai atsiskyrimas yra savitikslis? Ar kada nors kam nors buvo? Į dykumą besitraukiantys krikščionys (apie II–III a.) bėgo nuo persekiojimų. Laikams „pagerėjus“, kai kurie liko, nes nenorėjo daryti kompromiso su supasaulėjančia Bažnyčia. Pasitraukimas, atsiskyrimas visuomet buvo ne savatikslis, o ištikimybės Dievui ir jo ieškojimui išraiška.
3. Pašaukimas pasaulietiniams dalykams. Hm… Ar nemanai, kad vienus Dievas paruošęs šeimos gyvenimui (ir jos išlaikymui taip pat), o kitus santykius realizuoti kitaip, bendruomenėje? Paulius apie tai kalbėjo. Be abejonės, jis kalbėjo apie sunkius laikus, tačiau įdomu, ką daryti su šiais Jėzaus žodžiais:
„Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19,12, paryškintas kursyvas mano)?
rasa
2007-01-22 at 13:46
Keista man tie prioritetu isdeliojimai. Galvoju net dabar apie Dievo vieta mano gyvenime :0) Kiti dalykai susidelioja, pav. seima man svarbiau negu darbas ir pan. O Dievas man i jokias vietas netelpa! Negaliu sakyt, kad jis mano gyvenime svarbiausias, nes vargu ar atiduociau savo vaika del jo (tai nereiskia, kad jo nemyliu), negaliu sakyt, kad turiu begalini nora ji slovint ar vien apie ji galvot. As tiesiog gyvenu su juo ir tiek. Galvoju apie ji arba negalvoju, bet nemanau, kad pav. atsiskyrus galvociau daugiau. Kai zmogus nori (bent jau as) jis visur gali pamastyt apie tikrasias tiesas – koncerte ar darbe, maudantis vonioje, baznycioje ar prie juros… Man tiketi Dievu, tai gyventi su juo pilnaverti savo zmogiska gyvenima ir pasistengti myleti zmones taip, kaip jis mylejo. Melstis – tai ne ubagauti Dievo pagalbos ir ne slovinti ji be galo. Melstis man reiskia stengtis galvoti graziai, kad is to kiltu geri darbai… Nezinau, mano poziuris gal keistas, bet Dievas mano gyvenime yra visur ir visada, kasdieniskai, paprastai ir siltai. Dar mestelint akmeni i baznycios darza :0), man per misias sunku melstis ir galvoti apie Dieva, per daug stotis, klauptis, klausyti kunigo ir pan. Megstu tuscias baznycias.
+ simonas
2007-01-22 at 14:07
Rasa, čia daug palietei dalykų, kuriuos būtų galima padiskutuot, bet gal apie du iš jų…
1) Malda. Sakai, kad tau malda reiškia galvoti gražiai, kad iš to kiltų geri darbai. Džiaugiuosi, kad maldą susieji su gyvenimu ir visiškai tau pritariu. Tik aš gal eičiau toliau. Malda nėra kažkoks įtaigos seansas ar psichoterapija. Malda yra pokalbis, o pokalbiui reikalingi santykiai, reikalingas ryšys. Tam, kad tikrai melstumeis, reikia Dievą pažinti. Kita vertus, ir pažįstame jį per maldą (bet ne be Rašto ir jo Dvasios apreiškimo – skaityti Bibliją, leisti Dievo Dvasiai kalbėti, jai atsiverti, apreikšti Jėzų). Taigi, šitoje vietoje paraginčiau tave imti skaityti Raštą ir melstis apie tai, ką skaitai, bei kalbėtis su Dievu apie tai, kaip tos pamokos atsispindi tavo gyvenime.
2) Tuščios bažnyčios. Vėlgi, suprantu, ką turi omenyje. Nesuprantamą liturgiją sunku sekti, ypač jei tai daroma nereguliariai. Taip, sakyčiau, net neįmanoma suvokti jos prasmės. Jei dvasinį gyvenimą siejame vien su taip vadinama mistine patirtim, tuomet savaime aišku, kad tuščioje bažnyčioje tai gali geriau pavykti. Vaizduotė, akys (o kartais net ir nosis) ir toliau stimuliuojami, ir tam niekas per daug netrukdo. Tačiau…
Nemanau, kad bažnyčios paskirtis yra vien padėti mums patirti mistiką. Visų pirma, bažnyčia yra Kristaus kūnas, pašauktųjų su Dievu gyventi žmonių būrys, bendruomenė. Tik gyvendami kartu (čia neturiu omeny, kad turime gyventi vienuolyne, nors jei gyventume benderyje ir kartu siektume pažinti Dievą bei jam atsiliepti savo gyvenimu, tai ir padėtų) išmokstame pakantumo, kantrybės – tik gyvendami kartu išmokstame saugoti vienybę. Tik gyvendami kartu galime vienas kitą padrąsinti sunkiais (o ir džiaugsmo) momentais.
Na, o dėl šlovinimo (bažnyčioje), tai vėlgi, turėtume teisingai suprasti, ką mes veikiame. Bažnyčia yra pašaukta skelbti Dievo darbus, švęsti tai. Būtent tai ir turėtų vykti pamaldų ar mišių metu. Mes prisimename, ką Dievas veikė, veikia ir pasiruošęs veikti, ir tuo džiaugiamės, tai pažymime, tai įprasminame, tai švenčiame.
Žodžiu, nereikėtų galvoti vien apie mistinę patirtį. Bažnyčia yra kur kas daugiau. Ramybės tau, Rasa.
rasa
2007-01-22 at 17:36
1) Na, taip, as viska irgi paprastai taip suprantu, kai galiu, paskaitau rasta, bet… Turiu galvoje, kad Dievas girdi musu maldas, nes jis visada ir visur su mumis, ar ne? Jei atburbam “teve musu” ne nesusimaste, nemanau, kad tai malda. Jei pasimeldziam ir jauciames jau atsiskaite tai dienai su Dievu, tai irgi nera gerai :0) Juk jei apsisukes po maldos eini daryt ka nors bjauraus, tai ar yra prasme melstis? Nesakau, as kartais gal dar bjauresne uz daugeli, bet dazniausiai Dievo prasau butent padeti man teisingai elgtis gyvenime. Kaip Jis girdi maldas, taip mato ir kitas mintis ir musu poelgius, ar ne? Tiesiog manau, kad tai, apie ka kalbames su Dievu, turetu sutapti is tikruju su tuo, kaip norime gyventi.O juk kiek daug zmoniu praso Dievo ” nubausk ta ar ana” .
2) Del baznyciu tu gerai kalbi. Tik yra mazytis ” bet” :0) Taip turetu buti! Gal ne i tokias misias pataikau, gal tikrai per retai nueinu, bet erzina, kai kartais kunigai pradeda destyt apie politika arba keikia vaikus. O kiek is baznycios surinktum tikru tikinciuju? Kiek ju liktu realiai, jei kazkam reiketu pagalbos? Daugeliui tikrai tai tik iprotis, eiti i baznycia. Nors tikrai retai nueinu, bet man labai patinka vaiku misios, jos musu baznycioj tikresnes. Pas mus vaikai skaito is biblijos, vaikai gieda, o pamokslai paprasti ir grazus. Bet dar man turbut reik daug paaugt, kad suprasciau misias teisingai :0) T.y. ne suprasciau, o isgyvenciau teisingai, jausciau teisingai :0)
+ simonas
2007-01-22 at 21:33
Žinai, Rasa, skaitau aš tavo komentarą ir džiaugiuosi.
Nu teisingai galvoji, ką čia pasakysi. 
Dievas ir girdi, ir padėti pasiruošęs labiau, nei kad mes manom. Ir myli labiau – labiau, nei aš savo sūnų (o jį tikrai myliu!). Va bėda tik, kad mes ne bais pasitikim, todėl ir maldos „duoklę“ kartais atliekam, ir nesusimąstom, ką kalbam. Bet, manau, kartais ir tas geriau, nei nieko. Ne, ne tikriau, bet jei nepabėgam nuo jo, jei paliekam galimybę jam mus „užkabinti“. Teisybė ir kita pusė – kartais geriau patylėti, nei kalbėti nesąmones. Pamenu, kad ir daugelis šventųjų pamokymų buvo apie atidumą maldoj. Taigi, tai labai svarbu. Ir užsiiminėti „magija“ maldoj („nubausk tą ar aną“ tikrai nederėtų).
Ir dėl bažnyčių tu teisi. Manyčiau, būtų svarbu susirasti bendruomenę, o ne šiaip eiti į mišias. Tai gali būti ir katalikiška, ir protestantiška (ir tarpinė
) bendruomenė. Svarbu, kad žmonės ten iš tiesų norėtų pažinti Dievą ir sekti juo. Tada ir abipusė pagalba darosi įmanoma. Šiaip lankant mišias tokių dalykų nebus.
Tai va, tik norėjau padrąsint, kad nepamirštum Jėzaus. Jis juk mokė: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visu protu, visa siela ir visomis jėgomis (o savo artimą, kaip save)“. Tai ir darykim.
Viešpaties ramybės tau ir taviškiams.
rasa
2007-01-23 at 13:06
Dekui uz palinkejima. Galbut kada nors ir susirasiu kokia nors bendruomene, bet dabar dar nejauciu tokio poreikio, na o Jezaus nepamirstu. Tiksliau sakant Dievo :0), as ne visada isivaizduoju Ji kaip Jezu, man kartais lengviau Ji suvokt, na, tarkim, kaip sventaja dvasia . Geros dienos tau.