Pavadinimas
2006-11-27 Gyvenimas kartu, Senovinė ateitis, Teologija
Šįryt pusryčiaudami su Jūrate kalbėjomės apie svajones, susijusias su bendruomene, kurios dar kaip ir nėra… Be abejonės, vizija, troškimas ir įsivaizdavimas jau keletą kartų pasikeitė. Norisi tikėti, kad jis bręsta, bet ką gali žinoti. 
Ir šitai naujai bendruomenei reikia pavadinimo. Jūs juk suprantate, kad jos dar nėra, ar ne?
Žodžiu, norisi dviejų dalykų. Iš vienos pusės, norisi pasišventusių žmonių branduolio. Norisi būti kartu su žmonėmis, kurie iš tiesų norėtų pašvęsti gyvenimą šlovinti Dievą, eiti gilyn, kratytis kompromisų, skirti jėgas ir laiką, kad pažintų Viešpatį iš arti, praktikuotų dvasinio gyvenimo disciplinas ir t. t. To norim mes patys, ir norim rasti žmonių, kurie to paties norėtų.
Iš kitos pusės, nenorim, kad tai būtų uždaras ratelis pasikėlusių žmogelių, kurie toliau savo nosies ir bambos nemato. Norisi atsiverti kitiems žmonėms, kuriems Viešpats gal ir turi didesnių planų, tačiau dėl jų padėties ir patirties jie didesniems įsipareigojimams dar nėra pasiruošę. Galų gale, juk ir Jėzus neatėjo pas tobulybes, bet į tamsų pasaulį, pas piktus žmones. Taip, jis ieškojo tų, kurie yra atviri, ir, kaip nebūtų keista, rado jų ne sinagogose, o miesto šiukšlynuose, paleistuvių namuose ir okupantų susibūrimuose. Taigi, norisi išlikti atviram ir iš „ten“ kviesti žmones sekti Kristumi. Su nusižeminimu, tampant tarnu.
Taip pat nesinori bažnyčios „nubažnytinti“, kad ji taptų patraukli verslininkams, šoumenams, vieniems ar kitiems (aš čia ne prieš verslininkus ar šoumenus – tikrai ne). Taip, iš vienos pusės mes gyvename pasaulyje, kultūroje ir pačią Evangeliją pateikiam mums suprantamomis formomis, tokie kaip esam tokiems, kokie jie yra. Tačiau istorija išlieka istorija. Kalbu apie išganymo istoriją. Simboliai išlieka ir, bent dabar, kartais kalba kur kas garsiau, nei patys žodžiai. Taigi, norisi vietos, kur, kaip sakė vienas mano pažįstamas, „Dievą galima užuosti!“
Ir dar vienas be galo svarbus elementas. Norisi būti su žmonėmis, kurie žiūri toliau savo nosies ta prasme, kad jie žvelgia į Mokytoją (čia apie tą mokytoją, Jėzų iš Nazareto) ir mokosi iš jo, t. y. eina pas tuos, kuriuos kiti jau seniai nurašė – pas vargšus, našlaičius, pas žmones su priklausomybėmis, pas užmirštus senelius… Pas tus, iš kurių nepasipelnysi. Taigi, norisi tarnaujančios bendruomenės.
Galvosiu toliau. Gal dar ką nors sugalvosiu. O dabar siūlykit pavadinimus. Būtų gerai, jei pasistengtumėte vengti įžeidinėjimų, OK?
P. S. Pavadinimas man įdomus, bet tai daugiau pretekstas pasidalinti mintimis.
2006-11-27, 15:48
Nu kol kas tai manau tik “Simonas & šeima”
O jau kai bus kažkas daugiau, tai su jais matyt ir teks galvoti pavadinimą.
2006-11-27, 15:52
Jeje, suprantu aš tą strategiją. Viskas tvarkoj. Tik kadangi šie dalykai turėtų būti matomi kitiems, kad tie kiti apskritai būtų, norėtųsi juos pristatyti. O kad būtų galima pristatyti, norėtųsi atrasti kaip tai įvardinti. Suprantama, visada kyla klausimas: „Višta pirmiau ar kiaušinis?“
2006-11-27, 16:01
Sveikas Simonai, jau kuris laikas užsuku pas jus į “svecius” (neakivaizdžiai)).
)
Rašau del to, kad išgyvenu panašų ieškojimą ir turiu svajonių dėl bažnyčios kaip ir pats. Tiesiog malonu žinoti, kad yra žmonės mąstatntys, gyvenantys tuom (manau tai viena iš priežasčių šio puslapio atsiradimo). Taip pat nesinori vien apie save galvoti ir būti tuom”uždaru rateliu” apie save per gerai galvojančiu..norisi bendrauti..juk viename mieste gyvename))
Mano padėtis kiek skiriasi nes esu jau esančioje bendruomenėje, beje “jaunoje”, irgi ieškančioje savo veido ir paskirties. Tačiau dažnai svajonės, troškimai kaip turi viskas būti skiriasi nuo to kaip yra dabar…todėl mes nenurimstame ))
Tavo krypti “pagavau”, manau pavadinimas bendruomenės turėtų atspindėti jos veiklą ar paskirtį, siekius…..
gal šati toks “Tėvo namai”, arba “Duona visiems”
čia tik mano greiti pamąstymai, beje visai rimtai
o šiaip Dievas te įdeda į širdį tą kuris tinka labiausiai šiam laikui
iki..
2006-11-27, 17:15
O man tai truputį juokinga – noras “turėti” bažnyčia praktiškai tolygus norui turėti blog`ą, šunį, ar dar kokią velniavą. Gal nesuprantu tokių norų, nes nesu krikščionis, bet kad ir tie krikščionys dažnai nežino ko patys nori. Keista stebėti žmones, kurie moka gražiai pakalbėt apie vizijas ir misijas, bet iš tiesų gyvena visiškai kitaip nei kalba (nepriimk to asmeniškai). Turbūt todėl it netraukia asociacijos su kažkokia konkrečia bažnyčia…
Nugi tėvuk (Simono), ką šįkart skelsi? Laukiu nesulaukiu
2006-11-27, 21:11
Idomus pamastymai. Grazus bendruomenes modelis. Tik keista del pavadinimo ar tikrai nuo jo reikia pradeti? Ir apskritai ar reikia dar vienos krikscioniskos bendruomenes, juk ju jau tiek daug. Gal metas toms visoms mazoms baznytelems vienytis? Gal ir paciam su seima reiketu prisijungti prie jau esanciu bendruomeniu. Juk krikscionis del to ir susiskalde, kad kiekvienas norejo sukurti savo bendruomenes modeli?
2006-11-27, 22:07
Tiesą sakant, nuo nieko neatskylam. Vakar Laisvųjų Krikščionių Bažnyčios (tiesiog, evangeliška bendruomenių sąjunga) pastorių tarybos posėdžio metu pastoriai, išklausę tą pačią viziją, dėjo rankas ir meldėsi palaiminimo malda. O šiaip tai, jei susipažintume, pamatytum (čia su Svečiu kalbu), kad aš draugauju beveik su visais krikščionimis, t. y. draugauju su tais, kurie kitų neniekina.
Galbūt nepaminėjau, bet dar viena vizijos dalis yra būti „tilto“, susitaikinimo bendruomene. Norėtųsi, kad į svečius užsukęs ir katalikas, ir protestantas (bent po kurio laiko, kai suprastų, kas vyksta) galėtų jaustis kaip namie. Be jokios abejonės, gal net nereikia ir rašyti, kad iš kitų bendruomenių tikinčiųjų traukti neturiu nė mažiausio noro.
2006-11-28, 00:24
Va čia gerai pakomentavai VI komentare. Juk iš tiesų, kiek žinau tu kaip ir aš tikim į vieną visų tikinčiųjų Kristumi Bažnyčią, o va bendruomenės tai jau ir turėtų būti pakankamai jaukios tarpusavio bendravimui, o ne vieman kito nepažįstančių masių susirinkimas į sales.
2006-11-28, 11:27
Labas, visiems, kurie komentavo šiuos Simo pamastymus. Šį kartą neturiu pagrindo kritikuoti Simo užmačių. Tik bijau, kad persunk bus. Vargu ar pasiseks iš savartynų žmones nukreipti nauju keliu. Vieni jau prasigėrę, kiti pikti ant visų ir ant savęs, nusivylę. Bet kiekvienas darbas duoda rezultatą. Kitąsyk gal ir neigiamą
Kažkada kalbėjom su Simu, kad yra dar ir kitaip nuskriaustų likimo. Tai žmonės su negalia – klausos, regėjimo stokojantys. Tiems žmonėms tikrai reikalinga kitokia Bažnyčia negu dabar ęsančios.
Neperseniausiai važiavau i Klaipėdą ir pavežiau porą mergičkų. Besikalbant sužinojau, kad viena iš jų mokosi darbui su negirdinčiai. Mokančių gestų kalbą, pažįstančių Brailio raštą turbūt yra ir Klaipėdoje. Va su tokiais žmonėmis pasitarus, galima steigti ir naują Bažnyčią.
Į IV komentarą. Palyginimas su noru įsigyti blogą šunį, tai panašu į blondinės iš ,,Dviračio šou”kalbą -,,Gal aš čia gal ne į temą…”
Nepyk Karoli. Truputį nusišnekėjei
2006-11-28, 22:46
Laukiau laukiau ir sulaukiau. Ačiū.
2006-11-30, 16:47
Simonai,
Geri ketinimai! O tu nebepastoriauji Klaipedos LKBaznycioje? Suprantu, kad ne, nes apie kita baznycia galvoji. Kas nutiko su baznycia ar tavimi??
Laukiu atsakymo!
Stiprybes!
2006-11-30, 23:40
Svečiui Nr. 2
Per daug nenorėčiau čia išsiplėsti, bet paminėsiu gal tik tiek, kad dar neišmokau gerai bendrauti kai esi prispaustas. Perdegiau. Jaučiau, kad Dievas kviečia didesniems dalykams, nei buvo įmanoma pasiekti būnant Klaipėdos LKB pastoriumi. Tiesiog, kai kurie bendruomenės žmonės tikėjosi kitko iš manęs, o aš kitko tikėjausi iš jų. Manau, kad visiems nuo to yra ramiau (nežinau, ar būtinai geriau). Taigi, viską reikia pradėti nuo nulio. Gal irgi ne pats blogiausias dalykas.
2006-12-03, 12:44
Ačiū už ankstesni komentara. Linkiu sekmės su nauja bendruomene. Tik paskaites paskutini komentara susimasciau kas ten ne taip buvo su Klaipėdos LKB? Kažkaip mūsų bendruomenėje daug įvairiausių žmonių, bet pastorius suvisais sugeba sutarti – vienus pabara, kitus padrąsina. Kaip manai, jei nesutarei su tam tikrais žmonėmis ankstesnėje bendruomenėje, ar pavyks sutarti su nauja. Nes žmonės visi skirtingi, o pastorius turi sugebėti ganyti ir vienus ir kitus?
2006-12-03, 18:15
Svečiui. Aš gal klausimu į klausimą atsakysiu: Kaip manai, ar neverta bandyti?
2006-12-03, 21:37
Bandyti visada verta. Kartais namas būna toks apgriuvęs, kad verčiau ji nugriauti ir statyti iš naujo, negu remontuoti. Linkiu sekmės kuriant naują bendruomenę. Jei nepasiseks, visada bus galima grįžti ten nuo kur pradėjai. Šiaip šiais laikais krikščioniškos bendruomenės tokios mažos, kad ir jų tiek daug, kad manau tikrai sau ką tinkamo atrastumėte. Kurti dar viena yra tikrai sunku, atima daug laiko ir jei vėl nesutaps tavo lūkesčiai su žmonių, vėl perdegsi ir nusivilsi.
Bažnyčios modelis, kurį aprašei aukščiau, yra kiek utopinis – labai geras, bet sunkiai įgyvendinamas. Manau tai yra sunkesnis darbas negus išspręsti nesutarimus su esamos bendruomenės nariais.
2006-12-05, 08:58
Brangūs Svečiai, ačiū už patarimus ir pamokymus. Toliau ta tema bevelyčiau bendrauti asmeniškai el. paštu. Taip būtų įmanoma atsikratyti to perdėto anonimiškumo.
O dėl paskutinio komentaro, tai nesutarimai čia yra mažiau asmeniški, o daugiau apie pačios bažnyčios paskirtį, jos misiją, apie tai, kam kviečia Dievas ir t.t. Taigi, tai esminiai dalykai. Būtų smagu, jei dėl jų būtų galima sutarti, bet šiuo metu nemanau, kad tai būtų įmanoma.
Bet gana apie praeitį. Reikia judėti į priekį.
2006-12-05, 10:38
Tiesa, apie utopizmą. Kur jis čia pasireiškia? Ar tai dėl paskutiniojo punkto, kur žmonės tarnauja tiems, į kuriuos kitiems nusispjaut?
Jėzus tuo mokė ir tą rodė savo pavyzdžiu. Apaštalų darbų knygoje matome, kuo užsiėmė ankstyvoji bažnyčia, kur kilo pirmosios problemos – patarnaujant prie stalų našlėms (graikų našlės buvo aplenkiamos). Jokūbas gėdina tuos, kurie giriasi tikėjimu, bet per darbus jo neišreiškia. Trečiam-ketvirtam amžiuje besikuriant vienuolynams taip pat gal kai kuriems atrodė, kad tai – utopija, bet tai ir buvo viešas iššūkis beužmingančiai bažnyčiai sugrįžti prie Viešpaties takų.
Deja, tenka pripažinti, kad šių dienų bažnyčiai tai gali skambėti kaip utopija, bet ne todėl, kad tai – žmogaus išgalvoti dalykai, o todėl, kad Viešpaties planai kartais yra tokie utopiniai (taika, ramybė ir džiaugsmas visame pasaulyje), kad būtent jais norisi sekti.
2006-12-05, 16:59
Kagi, belieka palinkėti sekmės.
2006-12-06, 00:42
Simonai, nuo dabar vadinsies Petru… Labiausiai noretusi palinketi tau šito.
Esu išgyvenes kažką panašaus prieš kokį penkiolika metų. Daugelis ragino, kad daryčiau kažką. Tačiau, Jis manęs tam nepašaukė. Arba kaip tu sakei “tačiau dėl jų padėties ir patirties jie didesniems įsipareigojimams dar nėra pasiruošę.”
Šiandien, mano mastymas kiek skiriasi. Druska druskinėje beveik tas pats, kas ir ta, kurią išbėrė praeiviams sumindyti
Bet kokiu atvieju, jei turi viduje įsuktą svajonę (lyg spiralę), nebebūk Simonas (nendrė), nebesvyruok pasirinkimuose, būk Petras….
Sekmes tau ir tavo šeimai.
2006-12-06, 10:14
Iš tikrųjų, būna ala padrąsinančių komentarų, o būna padrąsinančių. Ačiū, Arūnai.