Simonas Kiela

Šįryt el. paštu gavau vieną istoriją. Panaršiau internete ir radau paaiškinimą (angliškai).

Pastorius Joe Wright 1985 m. buvo pakviestas į Kanzaso atstovų rūmų sesiją ją pradėti malda. Malda buvo maždaug tokia:

Dangiškasis Tėve, šiandien stovime prieš tave prašydami atleidimo ir apvaizdos. Girdėjome tavo žodį, kuris sako: „Vargas vadinantiems piktą geru“, bet būtent taip ir darome. Praradome dvasinę pusiausvyrą ir sukeitėme vertybes:

Išnaudojome vargšus ir vadinome tai loterija.
Apdovanojome žmones už tinginystę ir vadinome tai nedarbingumo pašalpa.
Žudėme dar negimusius ir vadinome tai pasirinkimu.
Šaudėme į darančius abortus ir vadinome tai pateisinama.
Apsileidome ir neauklėdami vaikų vadinome tai pasitikėjimu savimi.
Netinkamai naudojomės valdžia ir vadinome tai politika.
Geidėme kaimyno turto ir vadinome tai ambicija.
Aplinką užteršėme šventvagyste bei pornografija ir vadinome tai išraiškos laisve.
Išsišaipėme iš laiko patikrintų senolių vertybių ir vadinome tai švietimo epocha.

Ištirk mus, Dieve, peržvelk širdis.
Apvalyk mus nuo visų nuodėmių ir išvaduok mus. Amen!

Iš karto po maldos jis išėjo. Po to, kai pasipylė pikti pasisakymai rūmuose, o pastorius buvo pakviestas į ne vieną TV ir radijo laidą, Rev. Wright sakė:

Aš tikrai nenorėjau įžeisti žmonių, bet neatsiprašinėju pasakęs teisybę. [...] Tikėjausi, kad man paskambins keletas supykusių kongreso narių, tačiau [ten] kalbėjausi su Dievu, o ne su jais. Maldos esmė tokia: visi esame padarę nuodėmių, todėl reikia atgailauti … visiems. [...] Problema yra ta, kad kai kalbi apie nuodėmę, matyt, negalima per daug kalbėti apie detales.

Bažnyčios raštinės darbuotojai nustojo skaičiuoti skambučius iš įvairiausių valstijų ir užsienio šalių, kai jie pasiekė 6500.