Šią apologiją arba tikėjimo gynimą Justinas rašo Imperatoriui Titui Elijui Adrianui Antonijui Pijui Augustui.
Pastebėkite, kada šis žmogus rašė – vos šimtas metų po Kristaus mirties. Jo jokiu būdu negalima apkaltinti pataikaujant korumpuotai imperinei bažnyčiai, nes tai – kur kas anksčiau, nei ketvirtasis amžius.
Justinas Kankinys – 150-160 m.
Vertė Simonas Kiela
LXVI SKYRIUS – APIE EUCHARISTIJĄ
O šis maistas tarp mūsų vadinamas Eucharistija (gr. euchariseo - aš dėkoju), kurio niekas kitas negali valgyti – tik tie, kurie tiki, kad tai, ko mokome, yra tiesa, ir nusiprausę nuodėmių atleidimui ir atsinaujinimui, ir kurie gyvena Kristui patinkantį gyvenimą. Nes juos priimame ne kaip paprastą duoną ir gėrimą, bet kaip Jėzų Kristų, mūsų Atpirkėją, per Dievo žodį tapusį kūnu. Jis turėjo ir kūną, ir kraują mūsų atpirkimui. Taigi, esam taip išmokyti, kad maistas, palaimintas jo žodžio malda, perkeistas maitina mūsų kūną ir kraują, yra Jėzaus, kuriam buvo suteiktas kūnas – kūnas ir kraujas. [Tuo tikime], nes savo raštuose, vadinamuose evangelijomis, apaštalai mums tai perdavė, kaip ir buvo priėmę: kad Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs tarė: „Tai darykite mano atminimui, tai – mano kūnas“, o vėliau lygiai taip pat paėmęs taurę ir padėkojęs, tarė „Tai – mano kraujas“ ir davė jiems. Tai piktieji velniai mėgdžiojo Mitros misterijose ir liepė taip pat daryti. Taip duona ir vandens taurė naudojama jų mistinėse įšventinimo apeigose – apie juos arba jau žinai, arba pasidomėjęs gali sužinoti. Read the rest of this entry »
Kadangi ėmiausi diskutuoti (komentaruose ir el. paštu) apie Komuniją, nusprendžiau sudėti keletą įrašų apie šį reikalą. Dalimis tai jau rašiau komentaruose, tai šiek tiek paredagavęs sudedu atskirais įrašais.