Simonas Kiela

Praėjusį šeštadienį sėdom su draugais vakare į mašiniuką ir pasileidom Pakutuvėnų link, kur turėjo vykti A. Mamontovo labdarinis koncertas. Ir įvyko. Surinktos lėšos bus panaudotos vyrų su priklausomybėmis (nuo alkoholio ir narkotikų) gyvenamojo namo statyboms. Reik tikėtis, kad surinks tiek.

Po koncerto mano kanadietis draugas pakomentavo, kad skirtingai nuo jo lankytų koncertų Kanadoje, Andrius ir grupė buvo kur kas arčiau publikos (suprask, emociškai). Tačiau koncerto metu jautėsi dvigubos nuotaikos. Atrodo, kad šiek tiek nejaukiai jautėsi ar buvo pasimetę abi „pusės“.

Pirmą kartą tai pajutau, kai br. Gediminas Mamontovą pristatė kaip brolį Andrių. Taigi, kiek man žinoma, jis neišpažįsta Jėzaus palikto mums tikėjimo, tačiau nuoširdžiai ieško tiesos. Galbūt neatsitiktinai br. Gediminui „išsprūdo“: „Jis su jumis pasidalins tuo, ką Viešpats jam yra atvėręs, ką jis suprato“.

Paprastai, kai būdavo kokie nors renginiai, kadangi dažnai juose aktyviai dalyvaudavau, sūnų dažniausiai prižiūrėdavo Jūratė. Todėl man buvo labai gera koncertą pažiūrėti leisti jai. Vakaris dūko, o aš galvojau: „Nors ir keistas tas koncertas, nors ir keista ta kombinacija, jau pati vieta spinduliuoja nesuprantamu gėriu“.

Kai po šūksnių „pakartot“ Andrius su grupe baigė dainuoti dar keletą dainų, į sceną vėl išėjo broliai. Jie paaiškino, kad jei kas atvyksta į Pakutuvėnus, jie būna „pagauti“ – jie gauna palaiminimą. Visa salė ištiesė savo rankas į priekį, kol br. Paulius giedojo palaiminimo himną. Su juo giedojo visi.

Tada br. Gediminas priminė, kad pagauti yra ir žiūrovai, ir jis jiems nori paskelbti Evangeliją, kad iš meilės mums, Jėzus atėjo kaip mažiausias ir silpniausias, ir mirė už mūsų nuodėmes bei nusikaltimus. Bet yra ir Šėtonas, kuris mus bando sukiršinti tarpusavyje; siekia, kad mes patys vienas kito nepaisytume, kad nuvertintume patys save. Jėzus atėjo nugalėti piktojo valdžios. Labai trumpai, bet labai aiškiai.

Kol Gediminas kalbėjo, vėlgi jautėsi kažkoks pasimetimas – lyg nuo per daug kavos virpėtų širdis ir rankos. Atrodo, kad salėje būtų daug žmonių, kurie nežino, kaip į tai atsiliepti, lyg vyktų nematoma, bet labai reali dvasinė kova, kova dėl žmonių sielų. O dar ir faktas, kad karts nuo karto Andrius pamojuodavo žiūrovams, o tie mojuodavo jam – kol kalbėjo Gediminas. Atrodė, kad jiems tas nerūpi. Atrodo, kad dar pamačiau, lyg kažkas kažką metė į sceną. Nežinau, kas ten buvo.

Tada atsitiko dar vienas keistas dalykas – prie mikrofono priėjo Andrius ir palinkėjo, „kad išsipildytų visos jūsų svajonės“. Po to kalbėjomės su Jūrate – gal, tiesiog, Andrius nenorėjo apsimetinėti nei prieš publiką, nei prieš save. Klausydamasis apie gerus dalykus, prie jų prisidėdamas pats savo labdariniu koncertu, Andrius tiesiog norėjo prisidėti pats ir tai padarė taip, kaip mokėjo.

Po to Gediminas dar pasakojo, kam bus skirtos surinktos lėšos (jau rašiau pradžioje). Na, o viskas pasibaigė tuo, kad jis pakvietė visus prisijungti prie Dievo vaikų maldos, ir visa salė drąsiai ir nesigėdydami tarė žodžius: Tėve mūsų, kuris esi danguje…

Keistas koncertas, nevienareikšmiški jausmai, tačiau buvo labai gera.

Beje, tą patį koncertą transliuos ir LRT – sekmadienį, spalio 1 d., 11.45–13.10, o paskambinę trumpuoju numeriu 1890 galite paaukoti Pakūtuvėnų reabilitacijos centrui.