„Ar kažką reikia padaryti tam, kad malonę gautum, ar kažką, kad jos netektum?“ Iš mano patirties, visuomet manydavau, kad reikia kažką padaryti, kažką pasakyti ar kažkuo būti, kad kažkaip rastum Malonę. Prieš keletą metų, kartu su sūnum Aldenu leidom laiką paplūdimy ir maudėmės. Tada jam buvo maždaug pus penktų ar penkeri. Jis buvo užsisegęs gelbėjimosi liemenę. Tada jis pažiūrėjo į mane ir tarė: „Tėveli, ar žinai, kaip tave myliu?“ O aš tik pagalvojau: „Oba, iš kur čia dabar?“ Jis tęsė: „Jei šitos bangos būtų dešimt kartų didesnės už tave ir keturiasdešimt kartų didesnės už mane, aš nusivilkčiau gelbėjimosi liemenę ir užvilkčiau ją tau. Tu išsigelbėtum, o aš, galbūt, nuskęsčiau. Štai taip aš tave myliu.“
Tuo metu man atsivėrė apreiškimas apie Dievą, Dievą Tėvą, ir supratau, kad maniau, jog tai mano atsakomybė susirasti liemenę. Bet iš tiesų, kad rasčiau liemenę kol jos dar nerado kas kitas – lyg jų skaičius būtų ribotas. (Tiesą sakant, niekad negirdėjau tokios Evangelijos interpretacijos. Visa kita, mano manymu, išlieka aktualu. Vert. past.) Tačiau skaitydamas Raštą ir Malonės istoriją bei matydamas Malonės jėgą, Kristaus atliktą ir atliekamą darbą, iš tiesų manau, kad ne mano pareiga nėra šuniuku plaukti savo žmogiškomis jėgomis, kad rasčiau Malonę. Ji – nemokama dovana. Šia malone mane apvelka Dievas. Todėl mano pareiga yra nenusivilkti gelbėjimosi liemenės, neatstumti Dievo Malonės.
Versta iš interviu su Spenseriu Burke
