Šią apologiją arba tikėjimo gynimą Justinas rašo Imperatoriui Titui Elijui Adrianui Antonijui Pijui Augustui.
Pastebėkite, kada šis žmogus rašė – vos šimtas metų po Kristaus mirties. Jo jokiu būdu negalima apkaltinti pataikaujant korumpuotai imperinei bažnyčiai, nes tai – kur kas anksčiau, nei ketvirtasis amžius.
Justinas Kankinys – 150-160 m.
Vertė Simonas Kiela
LXVI SKYRIUS – APIE EUCHARISTIJĄ
O šis maistas tarp mūsų vadinamas Eucharistija (gr. euchariseo - aš dėkoju), kurio niekas kitas negali valgyti – tik tie, kurie tiki, kad tai, ko mokome, yra tiesa, ir nusiprausę nuodėmių atleidimui ir atsinaujinimui, ir kurie gyvena Kristui patinkantį gyvenimą. Nes juos priimame ne kaip paprastą duoną ir gėrimą, bet kaip Jėzų Kristų, mūsų Atpirkėją, per Dievo žodį tapusį kūnu. Jis turėjo ir kūną, ir kraują mūsų atpirkimui. Taigi, esam taip išmokyti, kad maistas, palaimintas jo žodžio malda, perkeistas maitina mūsų kūną ir kraują, yra Jėzaus, kuriam buvo suteiktas kūnas – kūnas ir kraujas. [Tuo tikime], nes savo raštuose, vadinamuose evangelijomis, apaštalai mums tai perdavė, kaip ir buvo priėmę: kad Jėzus paėmė duoną ir padėkojęs tarė: „Tai darykite mano atminimui, tai – mano kūnas“, o vėliau lygiai taip pat paėmęs taurę ir padėkojęs, tarė „Tai – mano kraujas“ ir davė jiems. Tai piktieji velniai mėgdžiojo Mitros misterijose ir liepė taip pat daryti. Taip duona ir vandens taurė naudojama jų mistinėse įšventinimo apeigose – apie juos arba jau žinai, arba pasidomėjęs gali sužinoti.
LXVII SKYRIUS – SAVAITINIS KRIKŠČIONIŲ ŠLOVINIMAS
Ir mes vienas kitam tai nuolat primename. O tarp mūsų gyvenantys turtuoliai padeda stokojantiems. Mes nuolat renkamės ir gyvename kartu. Ir už viską, ką gauname, laiminame visko Kūrėją per jo Sūnų Jėzų Kristų ir per Šventąją Dvasią. Ir tą dieną, kuri vadinasi sekmadienis, visi, gyvenantys miestuose ar kaimuose, susirenka kartu, ir skaito apaštalų ar pranašų raštus tiek, kiek leidžia laikas. Vėliau, kai skaitytojas baigia skaityti, vadovas moko žodžiu ir ragina sekti šiais gerais dalykais. Tuomet mes pakylame melstis ir, kaip jau sakėme anksčiau, kai malda baigiasi, atnešami duona ir vynas su vandeniu, o vadovas panašiai meldžiasi ir dėkoja, kaip moka, o žmonės atsako „Amen“. Tada tai, už ką buvo dėkota, dalinama kiekvienam, o tiems, kurių nėra, nuneša diakonai. Ir turtingesni ir norintys dalintis, duoda tiek, kiek mato tinkama, ir kas surinkta atiduodama vadovui, kuris remia našlaičius, našles ir tuos, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių, stokoja, ir tiems, kurie yra nelaisvėje, ir tarp mūsų esantiems keliaujantiems ir, iš esmės, visiems, kurie stokoja. Tačiau sekmadienis yra diena, kuomet susirenkame kartu, nes tai – pirmoji diena, kada Dievas, išjudinęs tamsą ir materiją, sukūrė pasaulį; ir Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas, tą pačią dieną kėlės iš numirusių. Nes jis buvo prikaltas prie kryžiaus dieną prieš Saturno dieną [šeštadienis, vert. past.], o dieną po Saturno, Saulės dieną [sekmadienis, vert. past.], pasirodęs apaštalams ir mokiniams mokė šių dalykų, kuriuos pateikiame ir tau, kad apsvarstytum.
Grazina
2006-09-27 at 03:10
na, Simonai, stai ir turesim dabar lietuviskai Justina Kankini… Net nostalgija sueme skaitant, prisiminiau savo baznycios istorijos paskaitas. labai dziaugiuosi, kad uzsiemei situo darbu. Juk situose patristikos rastuose musu tikejimo saknys, kurios teikia gyvybe ir dabartiniams krikscionims. Tik va, ne visi krikscionys suvokia, kad jei nezinai is kur atejai, tai nezinai ne kur eini. Ir grybauja po to po teologines pievas, erezijom vadinamas, isradineja dviracius, tikejimo ispazinimais vadinamus…
+ simonas
2006-09-27 at 10:42
Gražina, aš viso veikalo nesiėmiau versti. Tiesiog, šie du skirsniai buvo labai aktualūs. Esi teisi rašydama, kad nežinant iš kur atėjai, sunku rasti kelią pirmyn. Net yra toks specifinis terminas – senovinė ateitis. Po šiuo įrašu yra ir įrašų kategorija (senovinė ateitis – žr. ten, kur baigiasi pats įrašo tekstas), kurią paspaudus galima rasti kitus įrašus šia tema.
Stanislovas
2007-01-30 at 21:46
Sveiki Simonai, noreciau Jusu patarimo. Dar seniau skaiciau tuos Baznycios Tevu rastus ir man iskilo daug klausimu del tu pirmuju krikscioniu… Noriu pateikti du is ju, nes butent apie tuos dalykus daug masciau:
1. Kaip suprasti Justino zodzius “nusiprause nuodemiu atleidimui ir atsinaujinimui”? Jeigu cia kalbama apie kriksta, tuomet gaunasi priestaravimas, nes “mes esame isgelbeti malone per tikejima”, ir krikstas neturi nieko bendro su nuodemiu nuplovimu…
2. Is LXVII skyriaus supratau, kad krikscionys KIEKVIENA sekmadieni rinkosi slovinti Dieva ir dalyvauti Viespaties Vakarieneje. Jeigu jiems tai buvo svarbu, tai kodel siuolaikinese baznyciose dalyvaujama karta i menesi arba dar reciau.
Jei rastumete keleta minuciu atsakymui – buciau labai dekingas. Esu neseniai itekejes, Sv. Rasta stengiuosi studijuoti pastoviai, bet vistiek visu atsakymu nezinau, todel noretusi suzinoti jusu nuomone siais klausimais.
Galite rasyti i emaila arba patalpinti atsakymus cia.
+ simonas
2007-01-30 at 22:35
Stanislovai, pamėginsiu išdėstyti, kaip pats suprantu. Apie tuos, kurie „nusiprausę nuodėmių atleidimui ir atsinaujinimui“. Spėju, kad čia, kaip teisingai spėji, yra kalbama apie krikštą. Į šį įvaizdį galima žiūrėti iš dviejų pusių. Pirma, tai ir Apreiškime Jonui yra kalbama apie tuos kankinius, kurie po altoriumi: „Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“ (Apr 7,14). Taigi, kadangi kalba eina apie Kristaus kraują, kuris ir nuplauna nuodėmes, jokios erezijos čia nėra. Tie, kurie tiki, yra nuplauti Kristaus krauju ir atnaujinti Šventosios Dvasios gyventi iš naujo.
Bet yra ir kita pusė. Savo pamokslo metu Petras ragina: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apr 2,38). Čia labai aiškiai matosi, kad būtent šie trys dalykai yra neatskiriamai susiję: atsivertimas, krikštas ir Šventoji Dvasia. Jei paieškoti šių trijų žodžių, daugybėje eilučių rastume juos visus (taip pat ir vanduo, kraujas, Dvasia). Tai – teisingas mokymas. Išgelbėjimas per krikštą nėra prieštara išgelbėjimui per malonę lygiai taip pat, kaip vedybų liudijimas neprieštarauja santuokai (ne popierius padaro santuoką tikra, kaip ir ne krikštas tiesiogiai gelbsti, tačiau be šių dalykų jie taip pat nėra išbaigti). Gal jau pakankamai sujaukiau protą. Tikiuosi, kad pavyks atkapstyti.
Na, o dėl Viešpaties Vakarienės (Eucharistijos – dėkojimas, kaip kad Kristus dėkojo Tėvui už duoną ir vyną), tai tu visiškai teisus, krikščionys švęsdavo tai kiekvieną sekmadienį, tačiau kartą per mėnesį yra kur kas geriau, nei kartą per metus, kaip kad buvo bažnytinėje praktikoje viduramžiais net ir Katalikų Bažnyčioje. Bent jau protestantai bijo, kad šie simboliai ir šis ritualas neprarastų prasmės, jei bus vykdomas kiekvieną sekmadienį, bet kontraargumentas būtų toks: tada gal ir pamokslaukime ar melskimės tik kartą per mėnesį. Juk apaštalų mokymas, duonos laužymas ir maldos sudėti vienoje eilutėje (Apd 2,42).