Paskaičiau įdomų Kyle Porter įrašą apie tai, ką reiškia būti krikščionimi. Jis rašo apie tai, kad daugelis dėsto, jog reikai tikėti šiuo ar kituo dalyku, bet pateikia kontraargumentą apie tai, ką reikia daryti, kad galėtum laikyti save krikščionimi.
Taigi, keletas ne per daug kritiškų minčių to įrašo tematika.
- Nuolat švęsti Eucharistiją/Komuniją/Viešpaties vakarienę. Dievo Karalystė yra Karalystės šventė. Jėzus tai aiškina, kaip savo misijos kulminaciją. Tai kodėl gi mes drįstame teigti, kad porą kartų per metus yra pakankamai, kad tik ji neprarastų reikšmės? Oi…
- Būti su žmonėmis, su kuriais meldžiatės. Tikrai, tai yra svarbu. Aš matau tai savo gyvenime… Melstis su artimiausiais žmonėmis. Bet net ir to neužtenka. Reikia ir kitų, kurie pataiso, kurie padeda įvertinti savas teorijas, kurie padeda nenukrypti nuo esmės. Bendruomenė yra svarbu.
- Jis vėl kalbėjo apie bendruomenę… Gal jis pasikartojo…
- Tikra disciplina. Melstis kartu, skaityti Raštą, padėti vargšams – kažkas, kas iš tiesų yra gyvenimo dalis, ar šiandien tu nori tai daryti, ar ne. Tai daryti verta, ir tu tuo užsiimi. Tai labai svarbu.
OK, jie vienas iš šitų punktų nėra tavo gyvenimo dalis, gal neverta panikuoti. Bet tai svarbu. Reikėtų iš naujo įvertinti, ką mes veikiam, ko dalimi esam.
Nuo savęs dar pridėčiau, kad, savaime suprantama, būti reikėtų prieš darymą, bet nedarymas gali būti nebuvimo indikatoriumi, ane?
Gerai, jau vėlu, todėl Viešpaties ramybės jums.
Toliau verčiu nuostabią Richard Foster knygą Celebration of Discipline (Disciplinos džiaugsmas, Džiaukimės disciplina, Švęskime discipliną – dar nežinau, kaip čia geriau išversti).