Kartais atrodytų, kad pacifizmui vietos lieka labai mažai… 
Šiandien svečiuojamės pas tėvukus Vilniuje.Prisigėręs kaimynas šakute dūrė savo motinai į smilkinį, spardė savo močiutę. Kai tėvukas stojo šios ginti, tas liepė „nesikišti ne į savo reikalus“… Po to, kai tėvukas vedžiojo šunį, tas pribėgęs trenkė jam į kaktą ir pradėjo spardyti. Kaimynas jau sėdėjęs… Šakės…
Aišku, prievarta gimdo prievartą, bet atrodo, kad yra vietos prievartos tramdymui… Reikalas nepaprastas. Kalėjimai dar nėra labai efektyvūs. Bet kažkaip tokius bičiulius izoliuoti tai vis tiek reikia… Duok Dieve, kad tuo užsiimančios tarnybos padės ir šitam… negaliu jam taikyti gerų žodžių. Tiesiog rankos nekyla jų rašyti…
Donatas G.
2006-06-05 at 08:46
O policijai ar pranešėte apie įvykį?
Tokius tipus galima sutramdyti tik duodant suprasti, kad su jų elgesiu nebus taikstomasi. Na, bet įsivaizduoju, kad nesinori turėti kaimyną – priešą…
+ simonas
2006-06-05 at 09:10
taip. jo mama ir močiutė jau buvo kvietę policiją keturis kartus. mes taip pat iškvietėm. tik jo vis nebebūdavo namie. galiausiai, kai vakar jis vėl laužėsi į močiutės namus, jį suėmė ir išvežė.
Donatas G.
2006-06-05 at 09:19
Valio! taip jam ir reik.
jonas
2006-06-05 at 13:56
Bet, dabat jis jau sau ramus valgo pavakarius namuose
. Ar tai ne kurijozas? Jo mociute su isgasciu man tai pasake laiptineje. Nesuprantu , kaip galima aplinkiniams pavojinga tipa paleisti. Juolab, kad isvedamas tare :,,Na, kales, uz poros paru grysiu ir jus dar gausit “. Ta girdejo ir pareigunai.
Asta
2006-06-13 at 18:10
JO. Mano kaimyne vis skundziasi tai ranka issinarinusi, tai netycia melyne isistaciusi galvelej. O is buto apacioje karts nuo karto klyksmas ir duru trankymas pasigirsta. Nezinau kaip reaguot. As bejege. Cia (Madrase) zmonu auklejimas priimtinas dalykas, tai vos ne vyro pareiga. Jei reikia tai dar ir tevas prisideda mergina paukleti kad si seimaigedos neuztrauktu.
Ausra
2006-06-17 at 19:54
Ouch!
Inga
2006-08-02 at 13:07
Reikia didelės drąsos atsakyti gerumu į pyktį, o į smurtą- labai, labai, labai didelės drąsos. Agresyvumą sukelia bejėgiškumo jausmas (žmogus, neturintis normalaus gyvenimo vizijos, savo silpnybių /alkoholio/ vergas, jaučiasi apleistas, niekieno ne tik nemylimas, bet nesuprastas, be vilties gerinti savo būdą, negirdėjęs jokių Gerųjų Naujienų, o jei girdėjęs, netikintis, kad tai Geroji Naujiena ir jam asmeniškai). Mes agresijos išsigąstam ir jos bijom, o kad baimė silpnumo požymis, niekas neneigia – ir iš silpnumo mes agresoriui jau rodome savo silpnumo indikatorių – pyktį, kuris greit gali peraugti į smurtinius veiksmus agresoriaus atžvilgiu. Agresorius, pajutęs aukos pyktį, stengdamasis išvengti smurto savo atžvilgiu, vėl puola pirmas… Garbė Dievui, kad tikras krikščionis turi ir čia išeitį: pasakyti agresoriui aiškiai ir įtikinamai “man sunku tave tokį mylėti, bet žinok, kad tave myli Jėzus ir numirė tikrai ir už tave”. Melskime tokios drąsos. Kalėjimai niekada nebus labai efektyvūs.