Kaimelio kunigas buvo šventas žmogus, todėl parapijiečiai, kai tik prispausdavo nelaimė, nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Tada jis pasitraukdavo į vis tą pačią atokią girios vietą ir sukalbėdavo tik jam žinomą maldą. Dievas visada ją išgirsdavo ir pagelbėdavo kaimui.
Kai jis mirė, žmonės pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebuvo šventas, bet žinojo tą atokią girios vietą ir anos maldos paslaptį. Taigi jis sakydavo taip:
- Viešpatie, tu gi žinai, nesu aš šventas, bet tikiu, kad nepanaudosi to prieš mano žmones, tad išklausęs maldą ateik mums padėti.
Ir Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.
Kai ir šis mirė, žmonės ištikus nelaimei pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusįjį, kuris mokėjo maldą, bet nebežinojo tos vietos girioje. Taigi jis sakydavo taip:
- Viešpatie, negi tau svarbu vieta? Argi bet kokia vieta netampa šventa vien nuo tavo buvimo? Tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.
Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.
Kai ir jis mirė, o žmones užklupdavo nelaimės, jie kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebežinojo nei tos maldos, nei vietos girioje.Taigi jis sakydavo taip:
- Juk ne žodžiai tau rūpi, Viešpatie, bet kenčiančios širdies šauksmas, tad išklausęs mano maldą ateik mums į pagalbą.
Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.
Po šio kunigo mirties žmonės ištikus nelaimei skubėdavo pas jį pakeitusįjį, kuriam labiau nei malda rūpėjo pinigai. Jis sakydavo Viešpačiui:
- Koks gi tu Dievas, jei lengvai galėdamas pašalinti vargus, kuriuos pats mums ir atsiunti, nenori pajudinti net mažojo pirštelio, kol nepuolame prieš tave keliaklupsti maldauti? Galiausiai elkis kaip tau patinka.
Ir tai taręs jis grįždavo prie savo kasdienių darbų.
Dievas dar kartą išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui.
Anthony de Mello
Archive for Gegužė, 2006
Malda ir Dievas
Lovoje
Nemažai mano draugų jau žino, kad pirmadienį susižeidžiau nugarą. Padėjau draugui tvarkyti šulinį. Keturiese nuėmėm vieną betoninį šulinio žiedą ir, dedant betoninį dangtį, pajutau, kad nebegaliu atsitiesti. Šiaip taip įsėdau į mašiną ir, bevažiuodamas namo, nusprendžiau, kad geriau bus važiuoti į ligoninę. Geras sprendimas, paguldė. Nors rentgeno nuotrauka neparodė esminių stuburo slankstelių pakitimo, daroma išvada – stuburo diskozė, pasislinkęs diskas ir nedidelė išvarža.
Tai – jau ne pirmas kartas man. Kažkada (bene, trečiam kurse) su draugais nuėjom į baseiną. Pasitaikė proga pašokinėti nuo 3 metrų tramplino. Vieno šuolio metu kojos užvirto labiau į priekį ir pajutau nestiprų skausmą nugaroje. Tada, matyt, ir buvo šitų problemų pradžia. Aišku, nuolatinis darbas prie kompiuterio nepadėjo.
Ligoninėje reikalai taisėsi neblogai. Trečią dieną nusprendžiau jau važiuoti namo. Vakar kiek daugiau pavaikščiojau, tai vakare labai pasigailėjau, kad iš viso iš ligoninės išėjau. 
Važiuojant automobiliu – ar posūkiuose, ar, ypač, per duobes, kur reikia laikyti kūno svorį – ypač skausminga. Šiandien jau reikės gulėti. Dienos projektas – nusiprausti po dušu.
Tiesa, tuos, kurie jau pradėjo ant manęs pykti, kam vėl prisėdau prie kompiuterio, turiu nuraminti. Guliu lovoje su iš bažnyčios pasiskolintu kompiuteriu. 
Remontas
Na, štai ir praėjo tos kelios dienos mini-atostogų pervamajaus proga. Iš Vilniaus buvo atvažiavę tėvukai. Ta proga perrinkom svetainės grindis, nes po penkių metų naudojimosi lentos išdžiūvo, ir tarp jų atsirado plyšiai.
Jiems išvažiavus dar ir kalkes nuo lubų nuplovėm su Jūrate. Dabar vėl prie darbų. Kadangi dar teks vėliau nušlifuoti tas grindis, tai mano improvizuotas biuras persikėlė į Vakario kambarį. Na, o jis vis dar sirguliuoja, tai mes abu vienam kambary. Be abejo, darbas gali kiek lėčiau judėti, bet ką bedarysi?..
